Sveikata

„Pas mus ateina tie, kuriems gydytojai pasakė, kad jau niekuo daugiau nebegali padėti… – Aneta Gurnevič apie ypatingas patirtis hospise

„Prisimenu, kaip į mus su ašaromis kreipėsi vieno jaunuolio mama, prašydama paimti jos sūnų į hospisą, – pasakoja Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso direktoriaus pavaduotoja Aneta Gurnevič. – Vaikinui žaibiškai vystėsi vėžys, aktyvus onkologinis gydymas buvo baigtas, tačiau jis nedavė rezultatų, liga progresavo… Jaunuolis buvo išrašytas namo… numirti…“

Pasak motinos, gydytojai pasakė, kad jos sūnui gyventi liko vos keletas mėnesių, daugiausiai pusmetis…

Vaikiną kankino nepakeliami skausmai, visa šeima skendėjo didžiuliame skausme ir desperacijoje, ir nebežinojo, ką toliau daryti ir kaip jam padėti…

Jaunuolis buvo priimtas į hospiso stacionarą, jam buvo paskirtas nuskausminimas.

„Sergant onkologinėmis ligomis skausmai yra labai dideli, – pasakoja Aneta. – Ligoniams kartais jie būna tiesiog nepakeliami…“

Vaikinas hospise prabuvo keletą mėnesių, tačiau jis ten nekentėjo nei vienos dienos.

„Iš jaunuolio veido neišnyko šypsena, – pasakoja Aneta. – Jis turėjo gerą priežiūrą, jam neskaudėjo. Jis ne tik buvo dalis mūsų didžiulės draugiškos hospiso šeimos, bet ir daug laiko praleido su savo artimais žmonėmis, kurie ateidavo jį aplankyti. Jis išgyveno daug ilgiau negu jam prognozavo gydytojai… Ir tas laikas praėjo ne skausmuose, o su šypsena bei išpildytomis svajonėmis… Su artimais žmonėmis…“

Pacientė su skrybėle

Aneta gerai prisimena kitą atvejį, kai vieną pacientę į hospisą atvežė greitosios pagalbos mašina. Iš mašinos ji buvo iškelta su neštuvais, nes dėl sunkios ligos neturėjo jėgų net atsistoti.

„Ta moteris dar buvo palyginti jauna, tačiau gydytojai jai jau nebeteikė vilčių,– prisimena Aneta. – Po aktyvios onkologinio gydymo fazės jai buvo pasakyta, kad medicina jau niekuo negali jai padėti ir kad ji gyvens tik kelis mėnesius…“

Aneta prisimena, kad ši pacientėiš karto netgi nesuprato, kur greitoji pagalba ją atvežė…

„Kai atsivėrė mašinos durys, pamačiau aplink save gražų kiemą su daug gėlių, – pacientė pasakojo hospiso darbuotojams, – Pagalvojau, gal į kokią kavinę čia dabar mane atvežė..?“

Aneta pasakoja, kad hospiso personalas šią jauną pacientę priėmė kaip šeimos narę – jai buvo paskirtos skausmo reguliavimo procedūros, kineziterapija bei suteikta kita jai reikalinga pagalba.

„Šios pacientės padėtis buvo sudėtinga, nes pusė jos kūno buvo paralyžiuota, – prisimena Aneta. – Tačiau jos stipri valia, noras priešintis ligai ir noras gyventi buvo nepaprastai stiprūs. Po pusės metų ji jau tiek atsistatė, kad galėjo netgi sugrįžti į savo namus.

„Ryšys su paciente nenutrūko jai grįžus į namus. Nuolat buvo teikiamos konsultacijos bei psichologinė pagalba.

Vieną saulėtą vasaros dieną ši moteris panoro įsigyti skrybėlę, nes troško būti graži ir elegantiška. Ilgai nelaukus hospiso darbuotoja nuvažiavo kartu į parduotuvę kur moteris išsirinko raudoną skrybėlę.

Būtent šis galvos apdangalas tapo savotiška jos vizitine kortele, jos įvaizdžio dalimi… Lankydama mus hospise visada užsidėdavo šią skrybėlę“…

Hospiso pagalbos formos

Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas teikia pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims terminalinėje ligos stadijoje, kada gydytojai pasako, kad jau niekuo daugiau pacientui nebegali padėti – nei taikyti aktyvaus onkologinio gydymo, nei chemoterapijos.

Pasak Anetos, hospiso pagalba pacientams yra dviejų rūšių: hospiso stacionaras ir namų hospisas. Pabrėžtina, kad pagalba yra teikiama tiek suaugusiems, tiek vaikams.

Pagalbos formą apsprendžia tiek šeimos galimybės, tiek ligonio būklė. Tos formos tarpusavyje papildo viena kitą.

„Hospiso stacionare turime 14 lovų suaugusiems ir 12 vietų skirtų vaikams, taip pat vykdomos namų hospiso paslaugos, kurios teikiamos paciento namuose, – pasakoja Aneta. – Stengiamės neatsakyti neigiamai nei vienam ligoniui, o rasti galimybę padėti – ar tai būtų namų hospisas, ar hospiso stacionaras. Liga juk nesirenka nei lyties, nei amžiaus. Todėl stengiamės padėti kiekvienam, kuriam mūsų pagalbos prireikia…“

Hospiso įsikūrimas

Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos Hospisas buvo pradėtas kurti Vilniuje 2008 metais, kai pakviesta J.E. Kardinolo Juozo Audrio Bačkio į Lietuvą iš Lenkijos atvyko Gailestingojo Jėzaus Seserų kongregacijos narė sesuo Michaela Rak.

Jai buvo pavesta įvykdyti didžiulę ir labai svarbią užduotį – rekonstruoti XVI amžiaus pastatą Vilniuje, Rasų gatvėje ir pritaikyti jį hospiso reikmėms. Seno pastato remonto, rekonstrukcijos ir pritaikymo hospisui darbai vyko nuo 2009 iki 2012 metų.

Anetos atėjimas į hospisą

„Atėjau į hospisą pabaigusi magistro studijas, – prisimena Aneta Gurnevič. – Su seserimi Michaela Rak mes jau buvome pažįstamos. Kartą susitikusios po Šv. Mišių Aušros Vartų koplyčioje pasikalbėjome apie tik ką atsidariusį hospisą ir sesuo pakvietė mane jai ten padėti…“

Pasak Anetos, iš pradžių ji kiek abejojo, ar sugebės dirbti tokį emociškai sunkų darbą, ar jai pakaks stiprybės atlaikyti tokį didelį krūvį.

Tačiau mergina vis dėlto pasiryžo pabandyti. Ji labai norėjo prisijungti prie tokio svarbaus ir kilnaus darbo, kuris taip reikalingas kenčiantiems žmonėms bei visada norėjo, kad darbas turėtų gilesnę prasmę…

„Lotyniškas žodis „hospitum” reiškia namus arba svetingumą, – pasakoja Aneta. – Paliatyviosios medicinos sąvoka yra kilusi iš lotyniško žodžio „palium“, kuris reiškia apsiaustą.“

Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas savo veikla simbolizuoja šiuos abu žodžius. Hospise yra sukurta ir jauki namų atmosfera, sudarytos reikiamos sąlygos, kuriose ligonis visada yra dėmesio centre ir viskas yra skirta jo sveikatai ir gerovei.

Hospisas savo veikloje vadovaujasi LR įstatymais, LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymais, Higienos normomis bei kitais teisės aktais.

Unikali daugiaprofilinė pagalba

Aneta teigia, kad pagalba hospise yra daugiaprofilinė – hospiso medikai, slaugytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai ne tik visokeriopai padeda savo pacientams, tačiau ir glaudžiai bendrauja su jų šeimomis, padėdami atlaikyti milžinišką psichologinį krūvį, kuris šias užklumpa sunkiai susirgus jų šeimos nariui.

„Hospise pagalba yra suteikiama visiems, kam jos reikia, – pasakoja Aneta. – Niekada neskirstome mūsų pacientų pagal tautybę, rasę, politines pažiūras ar tikėjimą. Visi jie mums yra vienodai brangūs ir visiems jiems mes tarnaujame…“

Pasak Anetos, hospisas yra unikali tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo vieta, nes pacientai ir darbuotojai yra skirtingo tikėjimo ir kalba skirtingomis kalbomis.

„Kartais mūsų klausia, kaip mes tame kalbų ir kultūrų margumyne sugebame organizuoti darbą ir atrasti bendrą vardiklį? – dalijasi mintimis moteris. – Visada atsakau, kad tas hospiso bendras vardiklis yra širdies ir meilės kalba. Visi kartu kuriame hospise jaukią namų aplinką, kurioje visiems malonu būti…“

Hospiso savanorių vadyba

Hospise Anetai buvo pasiūlytos administratorės pareigos, į kurias įėjo taip pat ir hospiso savanorių koordinavimas.

Savanoriai yra labai svarbi hospiso dalis, o savanorystė prasideda nuo savanorio anketos užpildymo. Anketoje kiekvienas būsimas savanoris pasirenka prie kokios hospiso pagalbos grupės norėtų prisijungti.

Hospise savanoriai gali pasirinkti tris sritis, kuriose jie norėtų padėti: medicininę, ne medicininę (tvarkymas, valymas, pagalba ūkiniuose darbuose) ir akcinę (pagalba renkant aukas, organizuojant renginius).

Susirinkus didesnei savanorių grupei yra rengiami jų mokymai.

Po mokymų kiekvienam savanoriui dar yra paliekama laiko apsispręsti, ar iš tiesų jis turi norą ir pašaukimą tarnauti sunkiai sergančiam ligoniui.

Jeigu apsisprendimas teigiamas – naujasis savanoris priimamas į draugišką hospiso šeimą.

Savanorių amžius ir specialybės

„Kalbant apie mūsų savanorių amžių, juokaujame, kad mūsų savanorių amžius yra 50 + ir 50 – , – linksmai pasakoja Aneta. – Nuo moksleivių iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie turi daugiau laiko ir nori jį prasmingai panaudoti…

Savanoriai taip pat yra ir skirtingų specialybių – mokytojai, teisininkai, informatikai, kitų sričių specialistai.

„Džiaugiamės, kad netgi pandemijos metu mūsų savanoriai randa būdų prisidėti prie hospiso veiklos, – kalba Aneta. – Moterys savanorės mezga pacientams gražias pirštines, kepures, šalikus… O mažiesiems mūsų vaikų hospiso pacientams jos mezga nuostabius žaisliukus…“

Pasak moters, suprantama, kad visi savanoriai turi skirtingus charakterius ir temperamentą, tačiau visus juos vienija noras padėti ir tarnauti kenčiančiam ir atsidūrusiam sunkioje padėtyje ligoniui.

Šiam darbui reikalingas ypatingas pašaukimas, nes dirbant hospise susiduriama su sudėtingais iššūkiais, kuriuos pakelti pajėgtų toli gražu ne kiekvienas.

Hospiso darbuotojai

Pasak Anetos, dirbantys hospise žmonės privalo turėti didelę empatiją savo artimui ir būti atviri ligoniui, kuris dažniausiai yra sunkioje medicininėje ir psichologinėje būklėje.

Dirbti su tokiais ligoniais tikrai nėra lengva.

„Ligonis viską puikiai jaučia, todėl jis nesunkiai pajus bet kokį mūsų darbuotojų nenuoširdumą, – dalijasi mintimis Aneta. – Darbuotojas su pacientu kiekvieną dieną praleidžia daug laiko. Jie vieni kitus puikiai pažįsta ir jaučia kiekvieną emociją…“

Kadangi hospiso pacientas dėl savo sunkios ligos ne viską savarankiškai gali padaryti, hospiso darbuotojai be medicininių procedūrų ir nuoširdaus bendravimo padeda jam apsirengti, nusiprausti, pavalgyti ar atlikti kitus veiksmus.

Aneta prisipažįsta, kad netgi išėjusi po darbo iš hospiso, ji negali pamiršti pacientų, nuolat apie juos galvoja.

„Ypač man skaudu matyti, kai hospise guli jauni žmonės, – kalba Aneta. – Jų istorijos išlieka mano širdyje visam laikui… Šių žmonių negali pamiršti ir užvėręs hospiso duris, vis nenustoji galvoti, ką dar gali dėl jų padaryti…“

Pasak Anetos, tokios situacijos jai yra tikra gyvenimo mokykla, leidžianti suvokti, kad laikas yra labai trapus ir dienos bėga labai greitai.

Penkios savo padėties supratimo ir susitaikymo su ja stadijos

Ne visi pacientai į hospiso darbuotojų darbą ir jiems atliekamas procedūras reaguoja vienodai, nes kiekvienas jų yra skirtingoje savo ligos ir savo padėties supratimo stadijoje.

Pasak psichologų, tų stadijų yra penkios – nuo visiško savo padėties ir ligos supratimo iki visiško jos neigimo.

„Labai svarbu, kad hospiso darbuotojas sugebėtų tiksliai atpažinti tą būseną, kurioje mūsų pacientas tuo metu yra ir tinkamai į ją reaguotų, – pasakoja Aneta. – Savo būseną pacientas išreiškia tam tikrais, būtent tai stadijai būdingais savo poelgiais…“

Pasak Anetos, jeigu ligonis dar nėra išgyvenęs susitaikymo su savo liga stadijos, jis gali būti irzlus, sakyti, kad nieko nenori ir nieko jam nereikia.

Tačiau po šia reakcija iš tiesų gali slėptis nebylus pagalbos prašymas: „Dar pabūk su manimi kartu, pasikalbėkime!.. Man reikia tavęs…“

Hospise ligoniams padeda psichologas, kuris dirba su pacientais individualiai. Taip pat kapelionas, kuris teikia šventus sakramentus.

Pacientų savitarpio pagalba

Savanoriai (kol dar nebuvo įvestas karantinas) teikdavo pagalbą… – skaitydavo jiems knygas, kalbėdavosi įvairiomis temomis, stengdamiesi atitraukti ligonį nuo sunkių minčių apie ligą.

Pasak Anetos, ne mažiau svarbus yra ir toje pat palatoje gulinčio likimo draugo (ės) palaikymas.

„Ne kartą teko stebėti, kaip toje pačioje palatoje esantys žmonės vienas kitą morališkai pastiprina, pasipasakoja, kaip išgyveno savo problemas, kaip jas įveikė, – kalba moteris. – Neretai pacientas supranta, kad jis su savo skausmu, liga nėra vienas, o šalia esantis jo kaimynas įveikė netgi dar didesnę krizę, o jis pats gali iš šios patirties daug ko pasimokyti…“

Aneta pabrėžia, kad vienas pagrindinių Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso darbo principų yra besąlygiškai gerbti paciento laisvę.

„Jeigu mūsų pacientas tikrai kažko nenori, mes per jėgą jam to niekada nekišame, – dalijasi mintimis Aneta. – Kodėl turėtume tai daryti? Paciento asmeninė laisvė yra mums šventas dalykas. Hospise taip pat pagal galimybes stengiamės ne tik nevaržyti, bet ir pildyti savo pacientų norus. Visada švenčiame jų gimimo dienas, gerai suprasdami, kad ši gimimo diena gali jiems būti paskutinė…“

Tikintys ir netikintys pacientai

Anetos pastebėjimu, tikintys ir netikintys hospiso pacientai savo padėtį vertina ir išgyvena skirtingai.

„Visi jie supranta, kad anksčiau ar vėliau ateis iškeliavimo valanda, kai kiekvienam jų teks palikti šį pasaulį, – dalinasi mintimis moteris. – Tikintiems žmonėms tai priimti lengviau, nes jie turi gilų suvokimą, kad su iškeliavimo momentu jų gyvenimas nesibaigia. Džiaugiuosi, kad kai kurie pacientai kaip tik hospise atrado tikėjimą ir priėmė krikštą…“

Netikinčiam žmogui priimti artėjančio iškeliavimo momentą paprastai būna sunkiau. Jį slegia nežinia, kyla daug kankinančių klausimų, į kuriuos jis dažnai neranda atsakymo.

„Nepaisant to, ar žmogus yra tikintis, ar ne, mes visada stengiamės paskatinti pacientą permąstyti savo praeitą gyvenimo kelią, – kalba Aneta. – Gal jo gyvenime buvo kažkas tokio, ką jis norėtų pakeisti, gal yra žmonių, kuriuos jis įskaudino ir norėtų dabar atsiprašyti? Tai padaryti dar ne vėlu. „Svarbu tik pasiryžti… Ir padaryti tai neatidėliojant… Labai norėtųsi, kad jis paliktų šį pasaulį būdamas geru žmogumi… Gėris mus gelbsti amžinybėje.

Gyvenimo trapumas

Aneta prisimena, kaip tik pradėjus dirbti hospise jai teko pakabinti informaciją skelbimų lentoje.

Šalia buvo palata, kurioje gulėjo du pacientai vyrai. Palatos durys buvo praviros. Iš jos buvo girdėti televizoriaus garsai.

„Filme vyko kažkoks dialogas, kurio metu buvo pasakyti žodžiai: „Mes dar pakalbėsime rytoj! – prisimena Aneta. – Tuo metu išgirdau, kaip vienas iš vyrų garsiai atsiduso. „Man rytojaus gali ir nebūti…“ – skausmingai ištarė jis.

Anetai tie žodžiai labai įstrigo.

„Mes net nepagalvojame, koks trapus yra kiekvieno mūsų gyvenimas, – kalba moteris. – Atsikeliame iš ryto ir nežinome, ar sulauksime vakaro? O gal pateksime į autoįvykį arba mus pakirs insultas?… Kas žino?…

Pasak Anetos, turime gyventi tiesoje, kad savo paskutinę valandą netektų gailėtis, kad ką nors įskaudinome.

Kartu turime suprasti, kad mums dar yra laiko kažką pataisyti ar kažko atsiprašyti…

„Visų mūsų hospiso darbuotojų noras yra kiekvieną dieną tarnauti savo pacientams, teikiant jiems kiek įmanoma didesnę ir įvairesnę medicininę, dvasinę, psichologinę ir socialinę pagalbą, – sako Aneta. – Hospisas – tai visų mūsų didelė šeima, turinti karštą ir atvirą širdį visiems kenčiantiems…“

Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiems stacionare ir pacientų namuose.

Maloniai prašome skirti savo 1, 2 proc. nuo GPM Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos Hospisui. Daugiau informacijos: http://bit.ly/VilniausHospisas

Pranešimą paskelbė: Lukaš Kaminski, Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Rekomenduojame
 
Service Perm Post Treatment Stabilizatorius cheminiam sušukavimui,1000 ml
 
Crocs™ Kids' Fun Lab Super Mario Lights Clog Flame 27
 
Intense Shower Gel Parfumuotas dušo gelis, 200ml
 
Crocs™ Baya Lined Clog Navy/Navy 39,5
 
Crocs™ Classic Bright Cobalt 36,5

Parašykite komentarą