Antradienį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Kas vienija pasaulio lietuvius?“ Tai jau septynioliktus metus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos organizuojamų kalbos ir kultūros kursų dalis. Diskusijoje dalyvavo VDU Švietimo akademijos lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai – užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai ir mokiniai iš Egipto, JAV, Austrijos, Suomijos, Liuksemburgo, Rusijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos.
Įžvalgomis dalijosi 35 metus Malyje gyvenusi rašytoja Viktorija Prėskienytė-Diawara, rašytojas, filosofas, VDU Švietimo akademijos dėstytojas doc. dr. Liutauras Degėsys, VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos Tarptautinių ryšių grupės vadovė, Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė, Austrijos lituanistinės mokyklos „Ąžuoliukas“ vadovė Raminta Zalieskytė, Bostono lituanistinės mokyklos pedagogė Miglė Žaliukaitė-Limantas, Egipto „Jūros arkliukų“ lituanistinės mokyklos mokytoja Milda Balsytė.
Surengti diskusiją apie dalykus, vienijančius ir skaldančius įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančius, dirbančius lietuvius paskatino VDU organizuojami kalbos ir kultūros vasaros kursai, kuriuose susiburia skirtingomis patirtimis, idėjomis pasidalyti galintys lietuviai. Užsienyje įsikūrę lietuviai svarstė, kad svetur gyvenantys tautiečiai yra ne mažesni Lietuvos patriotai nei likę gimtinėje, o vienu svarbiausių lietuvių bendruomenę telkiančių veiksnių išlieka kalba. Pasak doc. dr. Liutaurio Degėsio, Amerikoje žmonės 150 mylių vaikus veža į šeštadieninę lituanistinę mokyklą, motinos prieš miegą vaikams skaito lietuviškas knygas, džiaugiasi atvykusiais rašytojais. Tokia pagarba lietuvių kalbai yra reikšminga.
Asmenine patirtimi pagrįstą poziciją patriotizmo klausimu išdėstė Bostono lituanistinės mokyklos atstovė Miglė Žaliukaitė-Limantas. „Amerikoje turbūt daugiau patriotizmo, nei aš matau Lietuvoje. Mano pirmi gintariniai karoliai buvo Amerikoje. Faktiškai kiekvienas vaikas, kuris dalyvauja bent kokioje lietuviškoje veikloje, turi tautinį kostiumą“, – patirtimi dalijosi M. Žaliukaitė-Limantas. Jai antrino V. Prėskienytė-Diawara – pirmiausia lietuviai turi mylėti Lietuvą, tačiau neretai trūksta patriotizmo, o reikia pradėti nuo savęs. Pasak jos, motinos kalbos užmiršti negalima ir neįsivaizduojama, kaip būnant lietuviu nepavyksta savo vaikų mokyti lietuviškai.
Diskusijoje buvo iškelta ir sąvokų tikslumo, jų vartojimo teisingumo problema bei tapatybės paieškų klausimas. Diskutuota, ar „pasaulio lietuvio“ terminas neskaldo Lietuvoje ir svetur gyvenančių tautiečių. Austrijos lituanistinės mokyklos „Ąžuoliukas“ vadovė Raminta Zalieskytė svarstė: „Negalėčiau atsakyti, kas yra pasaulio lietuvis. Kas nusako, kas yra tikresnis lietuvis, o kas nelabai tikras. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, visi lietuviai yra pasaulio lietuviai.“
Kitokią poziciją išdėstė VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos Tarptautinių ryšių grupės vadovė V. Leonavičienė, ji svarstė, kad pasaulio lietuvio konceptas jai yra artimas. „Man patinka pasaulio lietuvio sąvoka. Pati save įvardyčiau pasaulio lietuve. Ne vien todėl, kad daug keliauju, bet ir todėl, kad aš kas savaitę keliauju į Gražučius. Man Vilnius ir Gražučiai tarsi kitas pasaulis. Globalumo prasme pasaulis labai pajudėjęs, todėl Vilnius gali labai skirtis nuo Gražučių. Gražučiai gali būti panašūs į kitos šalies kaimą“, – kalbėjo moteris. Jai pritarė Egipto „Jūros arkliukų“ lituanistinės mokyklos mokytoja M. Balsytė, teigusi: „Pasaulio lietuvis tarsi medžio šaka, kuri nenulūžta išvykus į kitą šalį. Tave vis tiek kažkas sieja su Lietuva, tu esi lietuvis.“
Nemažai dėmesio skirta požiūrio į emigrantus problemai. Diskusijoje svarstyta, jog išvykę į užsienį neretai vertinami kritiškai ar net neigiamai. Kartais sukuriamas įspūdis, jog emigrantai gyvena pernelyg turtingai, prabangiai, nepatiria jokių sunkumų. Renginio dalyvių teigimu, kai kuriais atvejais susidaro įspūdis, kad išvykusieji Lietuvoje nebėra laukiami. Pasak diskusijos dalyvių, šie kraštutiniai vertinimo poliai skaldo lietuvių bendruomenę ir visų pirma reikėtų keisti Lietuvoje gyvenančių požiūrį, atsiriboti nuo stereotipų. M. Žaliukaitė-Limantas dalijosi mintimis, kad emigrantai pateikiami tarsi į užsienį išvažiavę ir daug pinigų uždirbantys žmonės, gyvenantys dideliuose namuose, neturintys sunkumų. „Ko mes nepamatome – ką reiškia emigrantui išvykti. Kiekvieną kartą išvykstant iš Lietuvos vyksta didžiulė emocinė kova. Kyla klausimai, kodėl ten važiuoju, ar tik dėl pinigų. Reikėtų galvoti ne tik apie uždirbamus pinigus, bet ir apie išvykimo kainą. Reikėtų kitą emigracijos pusę parodyti. Atrodo, kad Amerika yra nerealių galimybių šalis. Bet taip atrodo pirmuosius kelerius metus. Paskui pradedi ieškoti identiteto ir vis tiek supranti, kad visada būsi emigrantas. Tada pradeda labiau rūpėti mama ir tėtis, pradedi ieškoti ir grįžti prie savo šaknų“, – kalbėjo pedagogė. Pasak jos, pasaulio lietuvius jungia ilgesys, kurį, moters manymu, patiria visi emigrantai.
Pranešimą paskelbė: Komunikacijos ir rinkodaros departamento Ryšių su visuomene skyrius, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
