Vilnietis Vytautas Miežys studijavo verslo vadybą Anglijoje, dešimt metų dirbo matematikos mokytoju keliose Lietuvos mokyklose, šiuo metu studijuoja doktorantūrą ir kuria tinklalaidę apie matematiką, o laisvalaikiu groja gitara ir dainuoja chore. Buvęs mokytojas ne tik neišsižadėjo meilės matematikos mokymui, bet dar daugiau – netolimoj ateityje tikisi mokyti būsimus matematikos mokytojus ir populiarinti matematiką visuomenėje.
Vytautai, ar galima tave pristatyti kaip matematiką?
Ir taip, ir ne. Baigiau verslo vadybą. Tai yra viena juokingesnių istorijų mano gyvenime, kaip pasirinkau studijas. Gal devintoje klasėje perskaičiau Roberto Kijosakio knygą „Du tėčiai: turtingas ir vargšas“ ir ten buvo pasakojama, kaip lengvai uždirbti pinigų. Man tas labai imponavo, pradėjau lankyti ekonomikos ir verslo būrelius. Dvyliktoj klasėj svarsčiau kur stoti, man ekonomika ir verslas visiškai buvo sinonimai, nežinojau, kuo skiriasi. Tada bičiulis per vieną vakarėlį pasakė „Nebūk durnas, stok į verslą, nes jeigu įstosi į ekonomiką skaičiuosi kitų pinigus, o jeigu įstosi į verslą – skaičiuosi savo pinigus”. Tai man tokio argumento pakako, kad aplikuočiau į verslo vadybos studijas Anglijoje. Ten trejus metus studijavau ir bestudijuodamas supratau, kad tai manęs visai nedomina. Man netgi pasidarė atgrasu – universitete vyravo atmosfera teigianti, kad pelno siekimas pasirodė besantis svarbiau negu žmogus. Į žmogiškuosius išteklius buvo žiūrima taip, kad juos reikia valdyti, kad maksimizuotumei pelną. Bet supratau, kad nenoriu to daryti…
O ką gero davė tos studijos?
Nors ir labai nepatiko tos studijos, bet keletas dalykų, pavyzdžiui, buhalterija, gryna matematika buvo įdomu. Tuos dalykus pasirinkau lyg ir atsitiktinai žinodamas, kad lietuviai ten gauna gerus balus. Man trečiam kurse reikėjo gerų balų, o kiti lietuviai ir patarė rinktis matematiką. Tuomet, per matematikos paskaitas ir prisiminiau matematiką, kurios dvejus metus buvau nestudijavęs ir man labai patiko.
Kaip atsidūrei mokytojo kailyje, kas tave sugrąžino į mokyklą?
Per studijas pripažinau, kad man patinka matematika. Retrospektyviai žiūrėdamas dabar galiu pasakyti, kad ir mokykloje mėgavausi matematika, buvo labai įdomu spręsti uždavinius ir suprasti, kas ir kodėl. Bet, matyt, mokykloje buvo tabu pasakyti, kad patinka mokomasis dalykas. Mokykloje turi patikti rokenrolas, merginos ir vakarėliai. Reikėjo draugams save pozicionuoti kietai. Ir nors man patikdavo ta matematika, būdamas dvyliktoku tuo netikėjau, nes man reikėjo žmonėms parodyti, kad man patinka vakarėliai ir verslas. Demonstruodamas išorei savo tokį, pats patikėjau, kad esu toks.
Taigi, paraleliai po pirmo ir antro kurso dirbdavau vasaros stovyklose Lietuvoje. Ten siausti su vaikais būdavo labai smagu. Tuo metu įsivaizdavau, kad darbas mokykloje tolygu darbui vaikų stovykloje. Po antro kurso dirbant vienoje iš vasaros stovyklų, vienas iš stovyklų vadovų užsiminė apie programą „Renkuosi mokyti“ ir nuo to laiko man tapo aišku, kad būsiu matematikos mokytojas.
Ar galima sakyti, kad tave suviliojo būtent darbas vasaros stovyklose ir iš naujo atrasta matematika?
Taip, bet visai nežinau, kaip aš sugalvojau nueiti į vasaros stovyklas. Po dvylikos klasių parašiau laiškus į visas vasaros stovyklas, kurias suradau. Viena stovykla atsiliepė ir ten įsidarbinau. Bet dar vienas aspektas buvo, kad matematiką gerai suprasdavau, o kadangi gerai suprasdavau, manęs kursiokai prašydavo paaiškinti. Tai buvo malonus procesas – aiškinti kitiems. Taip pat ir bendrakursiai pagirdavo, kad moku gerai paaiškinti. Taigi, tas apsikeitimas būdavo malonus ir manau, kad tai prisidėjo prie pasirinkimo būti mokytoju. O baigus trečią kursą man atrodė, kad esu absoliučiai nuostabus ir viską išmanantis ir sugebėsiantis pakeisti. Todėl maniausi turintis grįžti į Lietuvą ir keisti. Turėjau labai daug vidinės ugnies ir tikėjimo savo jėgomis, kuris, žinoma, per pirmą rugsėjo savaitę subliuško.
Tai kas įvyko per tą pirmą rugsėjo savaitę ir kokioje mokykloje įsidarbinai?
Pirmus 2 metus dirbau Tauragėje. Man buvo visiška egzotika, išvykau į Tauragę su džiaugsmu. Prieš pirmą rugsėjo savaitę buvau tikras, kad visi Tauragės rajono mokytojai atvažiuos į mano pamokas, stebės ir viską išmoks iš manęs. Ir man atrodė, kad su vaikais bus paprasta, tiesiog pasakysiu: „Aš ant jūsų nerėksiu, jeigu manęs klausysit“ ir jie klausys. Jaučiausi visiškai savimi pasitikintis, o dabar man net sunku patikėti, kad toks galėjau būti. Vedžiau pirmą pamoką ir per ją du vaikai susimušė. O tą patį pirmą mokytojavimo mėnesį vienas penktokas rėkdamas ir trenkdamas knygomis pasakė, kad nekenčia matematikos. Nors jis buvo matematikos pirmūnas, dalyvaudavo olimpiadose, o jį mokę mokytojai man jį perdavė lyg Čiurlionio Lietuvą sakydami, kad iš jo tikrai kažkas bus. Taigi, susidūrimas su realybe buvo sunkus ir gana greitai supratau, kad mokytojavimas nėra toks jau paprastas, koks atrodė.
Bet realybė nebuvo ir tokia skaudi, jeigu išdirbai mokytoju dešimt metų? Kas iš mokytojo darbo labiausiai įsiminė, ko išmokai?
Nemečiau dėl to, kad turėjau nemažą palaikymą iš šeimos. Mano tėvams ir artimiesiems atrodė, kad išeinu lyg į kunigystę. Didžiulis palaikymas buvo iš programos „Renkuosi mokyti“. Tai buvo 20 žmonių, kurie startuoja vienu metu, patiria panašiais emocijas, išgyvenimus. Mes dažnai skambindavome vienas kitam, pasiguosdavome. O kas mėnesį susitikdavome mokymuose, kur gaudavome profesionalų palaikymą.
Vaikai mane mėgo, nes aš jaunas, vaikų tėvai visai mėgo mane, nes aš iš Vilniaus.
Kodėl nelikai Tauragėje, jeigu buvai gana mėgstamas mokytojas?
Tauragėje buvo gana vieniša, nebuvo bendraamžių, todėl grįžęs į Vilnių įsidarbinau „Valdorfo“ mokykloje. „Valdorfo“ mokykloje vyraujantis požiūris į ugdymą mane iš pradžių be galo sužavėjo, nors pradėjęs dirbti toje mokykloje dirbau tradiciniais metodais ir turbūt buvau tradicinio sukirpimo mokytojas lyginant su tuo, koks turėtų būti „Valdorfo“ mokytojas. Kai dirbdavau Tauragėje, rašydamas ant lentos, viena akimi ir ranka susikoncentruodavau į lentą, o kita ranka ir akimi valdydavau klasę.
„Valdorfe“ mane nustebino tai, kad galiu koncentruotis į lentą, neprivalau valdyti klasės. Buvo kažkokia labiau susiformavusi kultūra klasėje – mokiniai galėjo ilgiau išlaikyti dėmesį.
Kas Tau buvo įsimintina ir įdomu dirbant mokykloje?
Man labiausiai įsiminė pamokų vedimas ir tas medžiagos išdėstymo momentas. Kažkodėl man atrodo, kad mes visi tai mėgstame. Pavyzdžiui, jeigu susidomi kažkokia tema, dalyku, tu trykšti noru pasakoti kitiems, kaip tai yra įdomu. Bet kurioje srityje, jeigu yra kažkas, kas tau įdomu, tu labai nori perteikti tai kitiems ir pasakoti apie tai. Tai mokytojo darbas būtent ir yra toks. Keista, bet kai aš tik ruošiausi būti mokytoju, man visi sakydavo „na, vieną kartą išdėstyti kursą įdomu, bet jau antrą kartą, tai nesąmonė dėstyti tą patį“. Bet man taip nebuvo, pavyzdžiui, 7 klasės kursą dėsčiau 4 ar 5 kartus ir kaskart būdavo vis įdomiau. Kiekvieną kartą pats atrasdavau kažką naujo, sugalvodavau vis geresnių paaiškinimų. Mokymo aspektas man kėlė ir vis dar kelia didžiulį malonumą.
Visas interviu: www.euroguidance.lt/naujienos/matematikos-entuziastas-vytautas-miezys-matematika-mane-pati-surado.
Nuotrauka – Rasos Ungurės.
Pranešimą paskelbė: Indrė Baltraitytė, Švietimo mainų paramos fondas