Nikolajus Erdmanas – XX a. rusų dramaturgas, kėlęs baimę Stalinui, šio įsakymu ištremtas ir nebegrįžęs į dramaturgiją, tačiau iki šiol atrandamas pasaulio režisierių, o jo kūryba virsta įsimintinais spektakliais.
N. Erdmano pjesė „Savižudis“, sukurta 1928 m., – komedija, kelianti ne tik juoką, bet ir pasibaisėjimą, parodanti universalius žmonijos bendravimo būdus ir slepianti žinutę apie tai, kad gyventi reikia… atidžiai, sako humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė.
Pagal šią garsią N. Erdmano pjesę sukurtas Vilniaus mažojo teatro režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis, o jau rugpjūčio 21 d. jį pamatyti kviečiama neįprastoje erdvėje – Lukiškių kalėjime, kuriame vyks Vilniaus mažojo teatro sezono pradžios renginiai.
Apie dramaturgą Nikolajų Erdmaną, jo pjesę „Savižudis“, komedijos stiprybę ir aktualumą – pokalbis su humanitarinių mokslų daktare Aušra Martišiūte-Linartiene.
– Nikolajus Erdmanas (1900–1970) buvo rusų dramaturgas ir scenaristas. Mūsų pokalbiui aktuali jo pjesė „Savižudis“, pagal kurią spektaklį pastatė Vilniaus mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė. Kuo įdomus šis kūrinys ir jo likimas?
– Nikolajus Erdmanas pjesę „Savižudis“ parašo 1928 m. ir labai įdomu, kas nutinka po to. Tai fenomenas, žinomas ne tik rusų kultūroje – kai komedija ir humoras kelia ne tik juoką, bet ir pasibaisėjimą. Ko gero, taip pasibaisėjo Liudviko XIV aplinka, kai Moljeras parašė „Tartiufą“. Tas pats nutiko ir tuomet, kai Nikolajus Gogolis parašė „Revizorių“. N. Erdmano „Savižudžio“ likimas panašus.
Yra net įdomus paliudijimas, kad per spektaklio „Savižudis“ peržiūrą iš pradžių kvatojama, vėliau sutrinkama, galiausiai – su didžiuliu pykčiu išeinama ir spektaklį rodyti uždraudžiama. N. Erdmanas, kaip menininkas, kėlė baimę net pačias aukščiausias pareigas užimantiems to meto Rusijos žmonėms – net Stalinui, nusprendusiam ištremti dramaturgą į Sibirą.
– Kiek trunka N. Erdmano tremtis? O kas nutinka jo kūriniams?
– Tremtyje N. Erdmanas praleidžia trejus metus, per tą laiką tremtyje jam tenka padirbėti net teatre. Tačiau po tremtyje praleistų metų N. Erdmanas į dramaturgiją taip ir negrįžo. Toliau jis rašė scenarijus vaikiškiems animaciniams filmams ar nebyliojo kino filmams.
Tuo tarpu draudimas statyti spektaklį „Savižudis“ galiojo dar labai ilgą laiką, kelis dešimtmečius. Užsienis atrado N. Erdmaną ir jo kūrybą tik po autoriaus mirties 1970 m. Viena iškiliausių „Savižudžio“ premjerų – Jono Jurašo pastatymas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sakoma, kad J. Jurašo pastatymas išreiškia visą pjesės juoką ir ašaras, tai tragizmo ir komizmo lydinys.
– Kas sudaro N. Erdmano pjesės „Savižudis“ aktualumą? Kokią žinią neša šis kūrinys?
– N. Erdmano „Savižudis“ – sovietiniame ir posovietiniame pasaulyje labai aktualus kūrinys. Jame mąstoma apie manipuliavimą žmonėmis, apie aukos sindromą. Per juoką, per komediją parodomi universalūs žmonijos komunikavimo bruožai. Kartais kalbame, sakome tiesą, bet už to slypi galybė paslėptų prasmių ir intencijų. Ko gero, tai yra didžiausia komedijos stiprybė. Pramoga gali turėti galią – ir politinę, ir egzistencinę. Juokas – dalykas rimtas.
Pagrindinis „Savižudžio“ veikėjas – paribio žmogus, kuris labai dominuoja ir šiuolaikiniame teatre. Atrodo, kad spektaklyje „Savižudis“ matomo žmogaus norai – labai primityvūs, juk jis nori… dešros. Tačiau per tokį visiškai paprastą gyvenimą jis tarsi išsviedžiamas į metafizinę erdvę. Herojus iš pradžių pilkas, be didelių galių ir ambicijų, tačiau tampa universaliu žmogumi.
Manau, kad „Savižudis“ neša svarbią žinią – gyventi reikia atidžiai. Juk tai, ką matome, gali būti tik puiki kaukė. N. Erdmanas perima savižudybės motyvą iš Levo Tolstojaus kūrybos ir paverčia šią liniją – grasinančio nusižudyti žmogaus – iš neryškios į pačią pagrindinę. Tai – labai labai įdomu.
Parengė Virginija Sližauskaitė
Pranešimą paskelbė: Virginija Sližauskaitė , Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
