Gerbiamieji,
džiaugiuosi galėdamas Jus pasveikinti Archyvų forume – viename svarbiausių renginių, skirtų Archyvų metams. Susirinkome aptarti valstybės archyvams aktualių klausimų, tarp jų – ir galimybes kūrybingai pritaikyti saugomus dokumentus bei plačiau skleisti jų turinį.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad archyvams, kaupiantiems ir saugojantiems dokumentus, kaip tam tikrus liudijimus apie praeitį, tenka nesudėtingas uždavinys. Iš tiesų poreikis apsispręsti, kas yra vertinga, o kas – ne, kas turi išlikti, o ką galima paaukoti, visada kuria įtampą. Būtent archyvų darbuotojams tenka užduotis numatyti, kokios informacijos mūsų palikuoniams reikės po dešimčių ar net šimtų metų.
Vertindami ir saugodami praeitį, valstybės archyvai prisiima didelę atsakomybę. Nuo jų darbo kokybės priklauso, kaip ateities kartos matys mūsų dabartį. Net ir šiandienos politiniame gyvenime galime rasti pavyzdžių, kai istoriniai liudijimai atlieka svarbų vaidmenį konfliktuose dėl ateities. Neretai būtent jie padeda rasti ir apginti tiesą informacinių atakų bei kryptingų manipuliacijų akivaizdoje.
Puikiai žinome, kad mūsų, kaip valstybės ir pilietinės bendruomenės, tapatybė priklauso nuo bendrai suvokiamos istorijos. Mus jungia karta iš kartos perduodami pasakojimai, kuriuos dažnai galime paremti archyvine medžiaga. Taip archyvai prieš mūsų akis atsiskleidžia kaip tapatybės saugotojai, padedantys atsakyti į pamatinius klausimus: kas esame, kokie esame, kokiais būsime?
Kita vertus, negalime ignoruoti didelio masto visuomenės pokyčių, kurie iškelia archyvams naujo pobūdžio iššūkių. Šiuolaikiniai žmonės kuria, perduoda ir naudoja vis daugiau informacijos, kuri įgauna vis įvairesnių formų. Kuo giliau mūsų gyvenimai traukiasi į skaitmeninę, virtualią erdvę, tuo labiau plečiasi poreikis išsaugoti ne tik popierinius dokumentus, garso ir vaizdo medžiagą, bet ir interneto svetainių turinį ar net socialinių tinklų komentarus. Nuolatinės sparčios kaitos eroje archyvams tenka atsakomybė užtikrinti, kad svarbiausi liudijimai neišnyktų nebūtyje kartu su senais kompiuterių diskais. Tam reikia ir pakankamai dėmesio, ir finansavimo, ir naujų technologinių sprendimų.
Ne mažiau svarbus iššūkis archyvams – išsaugoti gyvą ryšį su visuomene. Bet kuriai institucijai pavojinga būtų užsidaryti siaurame specialistų rate. Visuomenė turi aiškiai suvokti archyvų svarbą ir naudą. Todėl jų darbuotojams neabejotinai reikia ieškoti naujų komunikavimo, edukacijos ir įtraukimo būdų. Šiais metais minimi Archyvų metai, tikiu, taps svarbiu atspirties tašku pritraukiant visuomenės dėmesį.
Noriu dar kartą pasveikinti visus archyvų bendruomenės narius, archyvų darbuotojus ir vartotojus. Nuoširdžiai dėkoju mūsų praeities sargams už atsakingą darbą ir linkiu jiems kantrybės, aštraus proto bei ištikimybės tiesos idealams.
Dėkui už dėmesį!
Pranešimą paskelbė: Dovilė Šalkuvienė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
