Politika ir teisė

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba 1863–1864 m. sukilimo 160-ųjų metinių minėjime

Ekscelencijos,

Gerbiami 1863–1864 metų sukilimo minėjimo dalyviai,

Mieli Lietuvos žmonės,

ilgaamžė mūsų šalies istorija – tai pirmiausia pasakojimas apie neblėstantį laisvės ir nepriklausomybės troškimą. Mūsų protėviai narsiai kovojo, daug kartų klupo ir vėl kėlėsi, atlaikė masines represijas ir trėmimus, kad su nauja jėga ir viltimi nepriklausomoje valstybėje vėl susikurtų orų gyvenimą be svetimųjų priespaudos.

Ilgą laiką mūsų kelias vedė iš vieno sukilimo į kitą, sūnums ir anūkams žengiant tėvų ir senelių pėdomis. Lietuviška laisvės tradicija, perduodama iš kartos į kartą, padėjo mūsų šalies žmonėms nepaklysti istorijos audrose. Užsigrūdinę kovose ir sustiprėję, jie kaskart sugrįždavo, pilni ryžto ir jėgų.

Šiandien susirinkome pagerbti vieno iš tokių sukilimų, įsiplieskusio prieš 160 metų, dalyvius.

Mūsų regione tai buvo masiškiausia ir ilgiausiai trukusi XIX amžiaus ginkluota kova prieš Rusijos imperijos valdžią. 1863 metų sukilimas sutelkė bendrą istorinę patirtį turinčias tautas. Jį malšinant vykdytos represijos – egzekucijos, trėmimai, lietuviškos spaudos draudimas, bažnyčių ir vienuolynų uždarymas – paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje.

Tačiau lietuvių tauta nepalūžo. Į lietuviškos spaudos draudimą atsakėme dar uolesnėmis pastangomis ją spausdinti ir platinti. Į religinę priespaudą – karštesniu tikėjimu. Į bandymus ištrinti sukilimo dalyvių atminimą – didesne meile Tėvynei ir jos laisvei.

Šioje koplyčioje palaidoti sukilimo vadai ir dalyviai – tik nedidelė dalis tų, kurie paaukojo gyvybę nelygioje kovoje su Maskvos drakonu. Tačiau jų gyvenimo ir kančių istorija – ypatinga. Ne tik šiandien ar šiais metais, bet visuomet jie nusipelno mūsų pagarbos ir dėkingumo kaip ryškiausias laisvės ir pasiaukojimo simbolis.

Iki šiol prasmingai skamba Žygimanto Sierakausko paskutiniai žodžiai prieš įvykdant egzekuciją: „Nesutinku. Protestuoju!“

Tokie buvo mūsų didvyriai, suvienyti išskirtinės drąsos ir neprilygstamo ryžto. Visi jie brangiai sumokėjo, atsisakę nusilenkti ir paklusti tironijai. Ilgus metus net jų palaikai buvo slepiami nuo visuomenės nežymėtoje duobėje ant Gedimino kalno viršūnės.

Tuo įspūdingesnis buvo jų sugrįžimas prieš šešerius metus. Iš amžių glūdumos prabilę amžinos meilės ir ištikimybės kalba, jie atvėrė naujus istorinės atminties klodus, suartino bendrą patirtį turinčias lietuvių, lenkų, ukrainiečių, baltarusių tautas, galiausiai – išjudino Baltarusijos nacionalinio atgimimo viltį.

Iš tiesų niekada nebuvome pamiršę savo didvyrių. Ir anksčiau sėmėmės iš jų įkvėpimo, kai mums buvo sunku. Tačiau šiomis dienomis, kai broliška Ukrainos tauta priversta gintis nuo brutalios Rusijos karinės agresijos, jų atminimas mums – ypač svarbus.

Rusijos režimo pastangos perrašyti istoriją ir paneigti ukrainiečių tautinę tapatybę liudija, kad laisvė tironijos kaimynystėje nėra savaime suprantama duotybė. Ją reikia ginti. Kovoti su pastangomis ją užgniaužti. Nesutikti ir nepaklusti, kaip kažkada Žygimantas Sierakauskas.

Tai puikiai suprato sukilimo dalyviai. Tai turime suprasti ir mes, nuolat gyvendami grėsmės akivaizdoje.

Ir toliau branginkime bei saugokime savo laisvę. Nenuleisdami rankų dirbkime, kad visame mūsų regione laisvė degtų neužgesinama liepsna. Atminkime savo herojus, nes jie mums rodo teisingą kelią!

Pranešimą paskelbė: Kristina Belikova, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą