Konkurencija yra varomoji rinkos jėga, tačiau pasitaiko, jog lengvinant sąlygas verslui dalyvauti konkurencinėje kovoje sukuriamos prielaidos atvirkštinei – rizikų keliančiai ir konkurenciją ribojančiai situacijai. Finansų analitikas Marius Dubnikovas įsitikinęs, kad tiek tokių atvejų prevencijai, tiek veiksmingam jų sprendimui reikalingas nuolatinis rinkos stebėjimas ir bendras skirtingų sričių specialistų darbas.
„Rinkos stebėseną, kurios metu pamatomi blogėjantys rodikliai ar kiti nerimą keliantys ženklai, galima vadinti konkurencinių pažeidimų prevencija. Paprastai tai yra ekonomistų sfera – laiku fiksuoti, kad kažkas krypsta į šoną, situacija blogėja, konkurencija mažėja, atsiranda ją pažeidžiantys susitarimai. Tačiau vien to, kad bus pastebėti nuokrypiai ar galimos rizikos, nepakanka, būtinai turi įsitraukti teisininkai, visi rinkos dalyviai, politikai ir nuspręsti, ar reikia kažkaip reaguoti, ar viskas yra teisinga, teisėta ir situacija normali“, – sako M. Dubnikovas.
Nelygios konkurencijos sąlygos
Kaip vieną iš naujausių atvejų, kuomet rinkos ir teikiamų pasiūlymų stebėsena leido išryškinti galimai konkurenciją ribojantį pokytį, M. Dubnikovas įvardija šiemet Finansų ministerijos pateiktą siūlymą 50 proc. sumažinti akcizą smulkių aludarių verdamam alui.
„Tikslas savaime yra labai teigiamas – tokia lengvata paskatinti vietinių mažųjų gamintojų rinką, sudaryti jiems palankesnes sąlygas, tačiau kliūva tai, kad šia lengvata galės naudotis ir mažieji aludariai iš užsienio, taip pat ir trečiųjų šalių, bei alaus perpardavinėtojai. Tai reiškia, kad smulkieji vietos aludariai staiga susidurs su kur kas didesne konkurencija, kurios gali ir neatlaikyti, nes iš viso pasaulio vežamas mažųjų gamintojų alus gali būti ir pigesnis bei išstumti keliolika Lietuvoje veikiančių mažųjų aludarių“, – aiškina finansų analitikas.
Kaip dar vieną dažną konkurencijos pažeidimo riziką jis įvardija valstybės įmonių norą įeiti į verslo sektorių. M. Dubnikovo teigimu, valstybė įmonės paprastai teikia funkcijas, kurių verslas negali pasiūlyti dėl natūralių priežasčių ar dėl to, kad tai apskritai nėra pelninga veikla.
„Todėl kartais valstybės įmonės pabando įžengti į verslo sektorių, kuris yra pelningas ir konkurencingas. Tai nėra sąžininga, nes valstybinės įmonės jau iš karto turi nelygias konkurencines sąlygas, pradedant tuo, kad naudoja biudžeto lėšas ir gauna finansavimą, ir baigiant tuo, kad nemoka nekilnojamojo turto mokesčių. Tokias situacijas taip pat tenka pastebėti ir reaguoti – garsiai kalbėti, kad tai nepriimtina“, – sako ekspertas.
Kad konkurencijos teisės kontekste tam tikrų verslo sričių ir rinkos tendencijų stebėsena yra būtina, pritaria ir advokatų kontoros „Magnusson“ advokatė Lina Darulienė. Jos teigimu, tuo užsiima ne tik nepriklausomi ekonomikos ekspertai ar teisininkai, bet ir Europos Sąjungos bei nacionalinės konkurencijos priežiūrą atliekančios institucijos.
„Šios institucijos nagrinėja konkurencijos teisės pažeidimo bylas, atlieka rinkos tyrimus, stebi tendencijas, rengia siūlymus teisėkūrai ir rekomendacijas verslui. Konkurencijos apsaugos ir verslo sričių, kur nėra konkurencijos, reguliavimo taisyklių teisėkūra iš esmės yra konkurencijos politikos sritis, kur ypatingai svarbios konkurencijos teisės ir konkurencijos ekonomikos mokslo žinios ir šių sričių ekspertų įžvalgos“, – akcentuoja L. Darulienė.
„Matuotis“ kitos srities ekspertų batų neverta
Anot L. Darulienės, konkurencijos teisė ir ekonomika yra ypatingai sudėtingos mokslo šakos, todėl susiduriant su rizikomis ar pažeidimais kiekvienas savo srities ekspertas turėtų atlikti tą funkciją, kurią išmano geriausiai, nes bandymas „pasimatuoti“ kitos srities eksperto batus gali baigtis nesėkme. Jos manymu, teisininkai turėtų sugebėti tai suvokti, laiku identifikuoti, kur baigiasi konkurencijos teisė ir prasideda ekonomika, bei klientui patarti, jog į pagalbą būtina kviesti ekonomikos ekspertus.
„Konkurencijos teisė nustato ir užtikrina sąžiningos konkurencijos apsaugos taisykles, o ekonomikos mokslas analizuoja pačią konkurenciją ir jos veiksmingumą rinkoje. Formuojant konkurencijos politiką ir taikant konkurencijos taisykles neužtenka išmanyti teisės aktų normas, taip pat yra svarbu suprasti, kas yra rinka, kaip konkurencija veikia atitinkamoje rinkoje, kas daro įtaką konkurencijos veiksmingumui ir panašiai. Tokios ekonomikos mokslo žinios yra reikalingos praktiškai visose konkurencijos teisės prižiūrimose srityse, tiek užkardant konkurenciją ribojančius susitarimus, tiek prižiūrint koncentracijų vykdymą ar dominuojančių įmonių bei viešųjų subjektų veiksmus“, – vardija advokatė.
L. Darulienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje verslas konkurencijos teisės bylose ar koncentracijų nagrinėjimo procedūrose ekonomistus pasitelkia vis dar gana retai. To priežastis, jos teigimu, gali būti ta, jog Lietuvoje nėra daug šioje srityje besispecializuojančių ekonomistų, o užsienio šalių ekonomistus pasisamdyti išgali ne visos įmonės.
„Vis dėlto sudėtingose bei didelės apimties bylose visada siūlau klientams įvertinti tai, jog ekonomikos ekspertai gali būti būtini bylos sėkmei. Ypatingai ekonomistų pagalba verslui reikalinga koncentracijos priežiūros procedūrose, kuriose dalyvauja didelės įmonių grupės, vykdančios daug horizontaliai sutampančių veiklų ir turinčių vertikalių sąsajų, ar atsiranda konkurencijos priežiūros institucijos nenagrinėtos rinkos, arba sudėtinga įvertinti koncentracijos dalyvių padėtį rinkose. Ekonomistus esame pasitelkę tiek konkurencijos teisės pažeidimo bylose, tiek koncentracijos procedūrose, jų įžvalgos ir išvados buvo labai vertingos ir padėjo sėkmingai užbaigti procesus.“, – teigia ji.
Pranešimą paskelbė: Paulina Česonytė, UAB „Idea Prima”