Pastaraisiais mėnesiais vyksta aktyvios diskusijos dėl konkurencijos perspektyvų Lietuvos šilumos ūkyje ir jos galimo poveikio centralizuotam šilumos tiekimui. Diskusijos kilo dėl to, kad nuo šių metų pradžios Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) nustatė naują šilumos supirkimo tvarką, kuri neva turėtų įgyvendinti „lygiavertę“ konkurenciją tarp visų šilumos gamintojų.
Naujoji konkurencija „pilnaisiais kaštais“ yra gana sudėtinga, o ją gina ir viešai garbina tik stambūs investuotojai, pasisamdę „nepriklausomus“ ekspertus, tad būtina šilumos vartotojams ją detaliau paaiškinti ir atkreipti dėmesį į galimas grėsmes. Būtina panagrinėti nors ekonominius aspektus, jau nekalbant apie neatsakingos ir nieko neįpareigojančios konkurencijos keliamas rizikas techniniam šilumos tiekimo patikimumui.
Ar yra prielaidos realiai konkurencijai žiemos mėnesiais?
Šiuo metu Lietuvos šilumos ūkyje pigiai šilumą gali gaminti tik biokurą arba atliekas naudojančios katilinės ar elektrinės. Jos yra dviejų rūšių: valdomos veiklą pagal licenciją vykdančių centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonių arba priklauso iš esmės nereguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (NŠG). Jei pirmieji yra atsakingi už visą šilumos tiekimo procesą, tai antrieji tik už savo pelną.
Kaip žinia, dideli šilumos poreikiai Lietuvoje yra tik maždaug 4-5 mėnesius. Deja, šiuo laikotarpiu nei viename Lietuvos mieste realios konkurencijos tarp minėtų katilinių nėra ir jos šilumą gali laisvai parduoti už dujinių katilų gaminamos šilumos kainą. Pastarųjų kiekviename mieste yra daug kiek nori, tačiau jų gaminama šiluma gerokai brangesnė, tad jie dažnai tiesiog stovi be darbo.
Žiemą šilumos poreikis daug didesnis negu yra konkurencingų gamintojų. Pavyzdžiui, Vilniuje šildymo metu šiluminės galios poreikis iki 1000 MW, o biokuro katilinių bendra galia tik 200 MW. Kaune, kur skelbiama, kad jau perinvestuota į biokuro katilines, šalčiausiais mėnesiais šilumos poreikis iki 450 MW, o esamų konkuruojančių šaltinių bendra galia neviršija 300 MW. Kituose miestuose konkuruojančių šaltinių dalis dar mažesnė. Tai reiškia, kad konkuruojančios katilinės, jeigu nebūtų jokio reguliavimo, tiesiog galėtų pasiimti dujinių katilų gamybos kainą ir tiek.
Pirmųjų aukcionų pagal naująją tvarką rezultatai patvirtino, kad NŠG siūlo šilumą už kainą, tik keliais procentais mažesnę, negu paties šilumos tiekėjo dujiniais katilais gaminama šiluma ir kurios yra kiek nori. Tačiau šilumos vartotojams iš tokios „konkurencijos“ naudos nedaug. Koks jiems skirtumas – mokėti už dujas ar už biokurą, jei kaina beveik nesiskiria. Dėl nepatikimo ir neprognozuojamo NŠG darbo (bet kada gali nutraukti veiklą) šilumos tiekėjas turi išlaikyti savo dubliuojančius įrenginius, užsisakyti gamtinių dujų galingumą, laikyti parengtą personalą ir t.t., kad bet kada galėtų paleisti ir dujinius katilus. Visa tai kainuoja, tačiau aukciono suvestinėse to nesimato.
Eilėje Lietuvos miestų šalia CŠT įmonių „už tvoros“ veikia vienas ar keli NŠG šaltiniai. Jeigu jis mažas, tai tiesiog gamina šilumą „per plauką“ pigiau nei CŠT įmonė, o jeigu didelis (pavyzdžiui, Kėdainiuose, Kupiškyje), tai jis iš esmės naujas monopolininkas ir jį reikia reguliuoti, kad nepiktnaudžiautų savo padėtimi. Net jeigu uždaroje CŠT sistemoje atsirastų keli lygiaverčiai konkurentai, bet dalis jų pasitrauktų (subankrutuotų dėl konkurencijos) – ar dėl to sumažės likusiųjų gaminamos šilumos kaina? Todėl tenka abejoti „laukinės“ konkurencijos tvarumu uždaroje šilumos gamybos rinkoje, kur nėra kitų pajamų, o konkurentų skaičius labai ribotas.
Skelbiama „konkurencija“, tačiau faktiškai reguliuojama
VKEKK suprasdama, kad realios konkurencijos žiemos mėnesiais nėra, įvedė bet kuriai biokuro katilinei šilumos kainų apribojimą. Kiekvienam miestui šildymo sezonui nustatoma gaminamos šilumos kainų „kepurė“, kurios negali viršyti. Tai šilumos gamybos palyginamosios sąnaudos, kurias Baltpool skelbia kiekvienam miestui, kur veikia NŠG. Tačiau ši „kepurė“ paskaičiuota, kaip naujos biokuro katilinės gaminamos šilumos kaina, taip, kad per 5 mėnesius susirinktum jos išlaikymui visus kaštus. Tačiau Lietuvos miestuose daug katilinių, kurios dalinai ar net pilnai atsipirkę, O čia joms siūloma toliau gaminti šilumą, be realios konkurencijos, gaunant kainą kaip naujos katilinės, įskaitant nusidėvėjimo sąnaudas, pelną, paskaičiuotą kaip dalį naujos katilinės kainos ir t.t. O ką kalbėti apie NŠG, kurių šiluma yra atliekinė. Pavyzdžiui, tiesiog būtų išmesta į aplinką gaminant elektrą arba susidaranti pramonės įmonėse. Taip sukurtos sąlygos seniau pastatytoms katilinėms ir elektrinėms uždirbti labai gerus pelnus. Suprantama, todėl senieji investuotojai (NŠG) gina šią tvarką, prisidengdami gražiais konkurencijos lozungais. Juk už galutinę šilumos kainą atsakingas tik šilumos tiekėjas, o pelnas daug svarbiau, negu šilumos kainų lygis.
Tai iliustruoja naujos „konkurencijos“ pavyzdžiai – aukciono rezultatai 2019 metų sausio ir vasario mėnesiams. Pavyzdžiui, Visagine NŠG pasiūlė tik 2-3 % mažiau, kaip kad leidžia reguliatoriaus nustatyta „kepurė“. Kituose miestuose biokuro katilinės siūlė kainą, labai artimą dujinių katilų kainoms. Kai kur dujiniai katilai pasirodė net pigesni už NŠG valdomas biokuro katilines, tačiau nesudalyvavo aukcione, nes mažai kas to tikėjosi.
Vieniems pelną ribos, kitiems ne
Žaidimo taisyklės pagal naująją tvarką palieka esminius skirtumus tarp konkuruojančių įmonių. Pavyzdžiui, nereguliuojami NŠG gali užsidirbti kiek nori pelno. Tuo tarpu žadama tikrinti ir riboti reguliuojamų įmonių metinį pelningumą. Jeigu taip reguliuojamas privatus subjektas, jo sąnaudas susekti ir sureguliuoti nėra taip paprasta, kaip parodė patirtis reguliuojant privačius operatorius. Tuo tarpu savivaldybės įmonė, kur žmonės dirba „už algą“ visada sukauptą reguliuojamą viršpelnį atiduoda šilumos vartotojams.
Kas gali paneigti, kad dėka tokios tvarkos ir dėl naujų galimybių NŠG taps nereguliuojami. Tiesiog „susmulkės“, kad gauti neribojamą pelną. Dar geriau išstumti reguliuojamus CŠT šaltinius ir tuomet pelnas garantuotas.
Siūloma, kad visi konkuruojantys gamintojai mažintų šilumos kainas
Visi šilumos gamintojai, kurie mažina šilumos kainas yra pageidaujami. Tačiau konkurencija turi atnešti šilumos vartotojams realią naudą ir tik už tai gauti pelno premiją. Pavyzdžiui, kam išlaikyti didžiulį kiekį dujinių katilų (pikinių ir rezervinių), nuolat mokėti už dujų prieinamumą, kaip yra šiandien, jeigu šalia yra eilė NŠG katilinių. Pastarosios irgi turėtų garantuoti savo darbą, kaip būtinieji šilumos gamintojai, kad būtų galima sumažinti bendruosius kaštus atsisakant perteklinių įrenginių.
Šilumos vartotojų dėka jau atsipirkę NŠG katilinės turėtų tiems patiems vartotojams sukurti ekonominę naudą, o ne nuolat „uždarbiauti“ lyg ką tik pastatytos ir panašiai.
Deja, greito ir didelio pelno noras, neleidžia sutikti su bet kuriais bandymais suvienodinti konkurencijos sąlygas ir jas nukreipti vartotojų naudai. Akivaizdu, kad naujoji tvarka turi esminių trūkumų, nes yra orientuota į pelno generavimą, bet ne į ilgalaikį šilumos vartotojų poreikių tenkinimą, todėl turi būti tobulinama.
Pranešimą paskelbė: Ramunė Gurklienė, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija
