Savižudybės yra opi, tačiau tokia nemaloni tema, kad tiek darbo, tiek namų aplinkoje įnirtingai stengiamasi neigti, kad ji egzistuoja. Tuo pačiu metu, remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro statistikos pateiktais duomenimis rodikliai yra grėsmingi. Įvairių tyrimų duomenimis apie 5% Lietuvos žmonių bent kartą per metus pamąsto apie savižudybę. Pamąstymo virtimas realiu veiksmu priklauso ne tik nuo paties žmogaus mąstymo ir elgesio, bet taip pat ir nuo tų žmonių, kurie būna šalia. Nagrinėjant rizikos veiksnius, aiškiai matyti, kad moterys dažniau bando nusižudyti, tačiau vyrai dažniau įvykdo savižudybę. Polinkį žudytis turi dvi amžiaus grupės – dažniausiai jaunimas (15–35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys. Tikroji savižudybės priežastis dažniausiai būna žmogų apėmusi gili krizė, kurioje būdamas jis nebemato išeities. Tokią emocinę būseną dažnai sukelia socialinių ryšių stoka ir užsitęsęs stresas.
Šiuo metu visuomenėje vyrauja nuomonė, kad žmogaus psichinė būsena turi būti įdomi tik asmens artimiesiems ir draugams, tačiau nesenai paviešinta jauno mediko savižudybė tik patvirtina, kad artimiausiu metu darbdaviai bus priversti atsakingiau žiūrėti į ant slenksčio stovinčią problemą.
Prieš kelis metus Prancūzijoje garsiai nuskambėjo įvykis apie „Telecom“ kompanijos darbuotojų savižudybes. Prancūzijos žiniasklaida ir vyriausybė tuomet paskelbė, kad tyrimo duomenimis 2008 m. sau gyvybę atėmė 12 šios kompanijos darbuotojų ir trys iš jų nusižudė savo darbo vietose. 2009-aisiais nusižudžiusių darbuotojų skaičius šoktelėjo iki 19, 2010 m. – iki 27, 2011 m. sumažėjo iki 6 darbuotojų. BBC remdamasi darbuotojų pasisakymais ir žurnalistiniu tyrimu padarė prielaidą, kad savižudybes iššaukė dažnos pokyčiai organizacijoje, dėl to padidėjęs stresas bei įtampa.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje nemaža dalis įmonių ir įstaigų pastarąjį dešimtmetį irgi ne kartą vykdė ar vykdo reorganizacijas, susijungimus, darbo jėgos optimizavimo procesus ir neišvengiamai tai kelia stresą visam įmonės personalui. Taigi, ar tikrai reikia laukti, kol Prancūzijos atvejis pasikartos Lietuvos įmonėje?
„Pats savižudybės įvykis artimiesiems ir kolegoms dažniausiai būna netikėtas, tačiau vėliau permąsčius įvykius, žmogaus elgesį ir kalbą prieš pat įvykį, prisimenami ženklai, kuriuos buvo galima susieti su savižudybės grėsme“- sako psichologė ir „Karjeros genas“ lektorė Giedrė Skupienė, kuri viena iš pirmųjų išdrįso viešai kalbėti apie savižudybių prevencijos darbe poreikį. –„Savižudybės neatsitinka iš niekur nieko. Ši krizė dažnai lyginama su pučiamo baliono sprogimu. Jei balioną pripučiate per stipriai – jis sprogsta. Taip ir su savižudybės krizėmis – pati krizė dažnai kaupiasi kurį laiką, kol kažkas tampa „paskutiniu lašu“, po kurio žmogus pereina nuo minčių apie savižudybę prie veiksmų.“
Pasak specialistės pirmiausia, į ką turėtų atkreipti dėmesį artimieji bei kolegos, kad žmogaus nuotaika ir elgesys pasikeitė. Žiūrint iš šono, galima įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pavyzdžiui, jis tapo niūresnis, liūdnesnis, uždaresnis, nekalbus, irzlesnis, atsiribojo, pakito mitybos, miego įpročiai, nebedomina dalykai, hobiai, kurie anksčiau buvo labai svarbūs, atsirado elgesio pokyčiai, pavyzdžiui, nesirūpinimas savimi, ženkliai padidėjo svaigiųjų medžiagų vartojimas. Prieš bandydamas nusižudyti, žmogus siunčia signalus, kvietimus. Svarbu juos išgirsti, pastebėti, įgarsinti.
Vis dar labai gajus įsitikinimas, kad tiesiai klausti ar žmogus galvoja apie savižudybę yra nepriimtina, kad klausimas gali pastūmėti link savižudybės arba įžeisti žmogų.
„Jei mes suklydome ir žmogus iš tikrųjų negalvoja apie savižudybę, geriau tegul jis papyksta ant mūsų už kvailą klausimą, nei pražiopsoti savižudybės signalus ir vėliau sužinoti, kad įtarimai buvo teisingi, tik padėti jau vėlu.“- komentuoja Giedrė Skupienė. – „Tiesus klausimas: „ar galvoji apie savižudybę?“ suteikia žmogui galimybę apie tai tiesiai kalbėti, nes mes tai jau įvardinome garsiai. Tuo mes parodome, jog nebijome kalbėtis tokiomis temomis. Žmogui, kuris galvoja apie savižudybę, uždavus šį klausimą tarsi palengvėja. Taip artimieji ar kolegos gali išsiaiškinti ir kokį būdą yra numatęs žmogus, kada ir kur jis/ji ketina tai daryti. O tai sužinojus, galima susitarti, rasti kelius, kaip pašalinti galimą savižudybės įrankį, pasirūpinti, kad žmogus būtų saugus čia ir dabar.“
Tyrimai rodo, kad žmogus, galvojantis nusižudyti, gaudamas pagalbą, gali būti apsaugotas nuo savižudybės. Visų pirma, labai svarbu tai, kad žmonės esantys krizėje būtų atpažįstami, pastebimi ir jiems būtų parodomas dėmesys, o jausmai ir mintys nesumenkinami bei jie būtų paraginti kreiptis pagalbos. Antra, atpažinus riziką svarbu turėti kur nukreipti. Pavyzdžiui, organizacijose pravartu šalia kitų svarbių visiems naudojamų ir prieinamų dokumentų patalpinti ir sąrašą kontaktų, kur žmogus gali kreiptis ištikus krizei, iškilus minčių apie savižudybę.
Mokydamiesi pastebėti signalus, kuriuos siunčia žmogus, esantis krizėje ir galvojantis apie savižudybę, bei žinodami, kaip prieiti ir apie tai paklausti, kuriame pagalbos vienas kitam atmosferą. Visi kartu darbe, bendruomenėse, namuose, atkreipdami dėmesį į šalia esančio žmogaus nuotaikų, elgesio, kalbos pokyčius, galime laiku užbėgti už akių savižudybės veiksmams bei išgelbėti gyvybę.
Pranešimą paskelbė: Edita Volungevičienė, KARJEROS GENAS, UAB
