Laisvalaikis

Ketvirtadienio kultūros istorijos vakaruose – didžiausio visuomenės dėmesio sulaukę Vilniaus senamiesčio objektai

„Vilniaus Didžioji sinagoga nebuvo tik vienas pastatas. Tai – visas kompleksas, kurį sudarė Didžioji sinagoga, kelios mažesnės sinagogos, pirčių pastatas, biblioteka, net mažas kalėjimas“, – teigia archeologas Justinas Račas, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatysiantis naujausius atradimus, užfiksuotus tiriant teritoriją, kur stovėjo Vilniaus Didžioji sinagoga.

Ypatingos reikšmės statinys

Šią vasarą J. Račui, dirbant kartu su tarptautine archeologų komanda, buvusioje Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje pavyko aptikti nemažai radinių: „Karo metais sinagoga buvo sudeginta vokiečių, po to keturiolikai metų ji buvo palikta likimo valiai. Dar vėliau, visi aplinkiniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir galiausiai jos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis. Ankstesnių archeologinių tyrimų metu buvo tyrinėta erdvė, esanti po žeme šalia darželio pastato. O šią vasarą atlikome archeologinius tyrimus po pačiu vaikų darželiu. Apsidžiaugėme aptikę išlikusius bimos (centrinės pakylos nuo kurios skaitoma Tora) fragmentus ir sinagogos grindis. Taip pat radome grindinio tarp sinagogos ir pirčių komplekso dalį. Per beveik mėnesį trukusius archeologinius tyrinėjimus baigėme tirti pirčių komplekse esančią mikvą (baseiną, skirtą ritualiniam apsiplovimui)“, – pasakoja archeologas J. Račas.

J. Račo teigimu, Vilniaus Didžioji sinagoga žydų gyvenime buvo išskirtinė visą jos gyvavimo laiką, tai buvo edukacijos, švietimo centras, tikinčių žmonių susibūrimo vieta.

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Didžioji sinagoga dydžiu ir puošnumu pranoko visus Abiejų Tautų respublikoje pastatytus žydų maldos namus. Minima, ir tai, kad į sinagogą galėjo tilpti nuo 3 iki 5 tūkst. žmonių, tačiau J. Račas po atliktų archeologinių tyrimų atskleidžia kitus skaičius: „Didžioji sinagoga buvo vienaukštė, joje buvo bendra didžiulė erdvė, tačiau iš išorės ji atrodė tarsi trijų ar keturių aukštų pastatas, galėjęs sutalpinti nuo 500 iki 600 žmonių. Į šią sinagogą iš skirtingų šalių traukė daugybė tikinčiųjų, visi joje jautėsi saugūs ir laukiami, nepaisant socialinio statuso“, – detales atskleidė archeologas.

Vilniaus Didžioji sinagoga ir jos teritorija per pastaruosius metus kasinėta keletą kartų: 2011, 2015–2017 m. ir 2018-ųjų vasara. Naujausius archeologinių tyrimų duomenis lapkričio 15 d. archeologas J. Račas pristatys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Paskaitose – dėmesys Vilniaus senamiesčio objektams

Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia į naująjį ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų sezoną. Naujojo paskaitų ciklo tema – „Vilniaus praeities aktualijos: naujausi tyrimai ir problemos“.

Šį sezoną ketvirtadienio kultūros istorijos vakarai išskirti į dvi kryptis. Pirmoji kryptis – Vilniaus tyrimų aktualijos. Pranešėjai kalbės apie sostinėje esančius objektus, dėl kurių šiuo metu verda didžiausios aistros ir vyksta įvairūs teisminiai ginčai. Tai Misionierių bažnyčia ant Išganytojo kalvos ir šioje teritorijoje vykdomi statybos darbai, ligoninė prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, dvarelis Žygimantų g. 12.

Kita kultūros istorijos vakarų paskaitų dalis skirta tebevykstantiems Vilniaus Aukštutinės pilies tyrimams. Klausytojai turės galimybę išgirsti skirtingų specialistų – archeologų ir geologų – vertinimus, sužinoti apie Gedimino kalno gelmėse slypinčias paslaptis. Birutė Rūta Vitkauskienė pristatys iki šiol netyrinėtą prof. Mariano Moreliovskio rankraštį apie Aukštutinę pilį.

Ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą sudarys dešimt paskaitų, kurios prasidės lapkričio 15 dieną ir truks iki kovo 14 dienos. Renginiai vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3), paskaitų pradžia 17 val. 30 min. Bilieto kaina – 0,60 euro.

Pranešimą paskelbė: Živilė Stadalytė, Lietuvos nacionalinis muziejus

Parašykite komentarą