Įvairenybės

Kas išspręs mobingo klausimą ir imsis darbo kodekso analizės ?

 

Ne paslaptis, kad LR Seimas, nors ir pritarė  darbo kodekso 30 bei 58 straipsnių pataisoms, tačiau  žodžio ,,mobingas“  apibrėžimą ir reikšmę ,,netyčia“ užmiršo. Apmaudu, kad tokiu sprendimu ne tik, kad nenueita į teisės normų gilesnį ir aiškesnį išdėstymą, bet dar labiau supainiota mobingą bei smurto sąvokos.. Užsiimta antikonstituciniais išvedžiojimais, kokia įstaigoje veikianti  profsąjunga  vykdys konsultavimo ir informavimo procedūras, lyg tai būtų aktualu mobinguojamam žmogui. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Tai nustato Konstitucija 50str., todėl tik laiko klausimas kas imsis iniciatyvos taisyti suveltą, teisingumo principą paminantį dabartinį darbo kodeksą. Atvejis, kai buvusio partijos pirmininko ir buvusio premjero butkevičiaus iniciatyva buvo sujauktas iki 2016 metų galiojęs Darbo kodeksas ir profsąjungų statusas kiek įmanoma buvo sumenkintas dar nereiškia, kad padėtis beviltiška.

Taigi, mobingo apibrėžimą Seimo dauguma būtų galėję suformuoti, jeigu būtų susipažinę su iš gyvenimo pasitraukusių asmenų laiškais, prašymais arba perskaitę mokslininkų straipsnius ir rekomendacijas, jeigu būtų supratę, kad mobingas visai ne tas pats, kas priekabiavimas dėl lyties ar smurtas darbe. Traktuotė, ,,“ yra abstrakčiai interpretuojanti ne tik moksliniams apibrėžimams, bet ir logikai. Įsivaizduokite, kad vadovas ryte nepasisveikinęs su sekretore padarė jai žodinę pastabą dėl aprangos reikalavimų nesilaikymo.  Pagal seimo narių apibrėžimą- tai jau smurtas!  Tokių pavyzdžių daugybė, todėl kritikuotini tiek socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarnautojai, tiek valstybinės ir darbo inspekcijos pareigūnai ruošę pastabas dėl mobingo prevencijos ir darbo kodekso nuostatų.

Pagal pirmaujančius Europos mokslininkus, mobingas darbiniame gyvenime apima priešišką, tęstinę veiklą, bendravimą daugiausia nukreiptą į vieną asmenį, kuris atsiduria bejėgiškoje, neapsaugotoje padėtyje ir laikomas toje padėtyje tęsiant mobingo veiklą. Tai jokiu būdu ne vienkartinis veiksmas.

Dar vienas akibrokštas kai tiek darbo inspekcija, tiek ministerija vykdydami savo funkcijas laikosi ydingos pozicijos, reikalaujančios iš pareiškėjo įrodymų, o ne aplinkybių aprašymo. Jie niekaip negali įsisavinti ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymo tokio pobūdžio klausimuose. Principo ,,prima facie“ netaikymas nagrinėjant mobingo ir diskriminacinio pobūdžio bylas tik patvirtina, kad tiek valdžios institucijoms, tiek šios kadencijos seimo daugumai dirbančiųjų reikalai nėra aktualūs.  Jiems per maža mobingo aukų…

Pranešimą paskelbė: Kęstutis Juknis, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“

Parašykite komentarą