Karantino metu, kuomet pakliūti pas gydytoją yra sudėtinga, o dažniausiai skiriama nuotolinė konsultacija telefonu, žmonės vis labiau pasitiki bei sunegalavę skuba konsultuotis su vaistininkais. Turime savo šeimos gydytoją, odontologą ir kirpėją, tai kodėl neradus ir savo vaistininko, kuris mus gerai pažinotų ir galėtų greitai bei efektyviai patarti ar rekomenduoti vaistinį preparatą?
„Patarčiau rasti specialistą, kuriuo žmogus pasitikėtų, kurio patarimai būti naudingi ir padėtų, su kuriuo būtų malonu bendrauti. Neretai vaistinėje būna nemažai žmonių, o jiems girdint nemalonu pasakoti savo simptomus, ne visada pavyksta išsamiai nupasakoti nusiskundimus dėl laiko stokos. Tačiau tapus lojaliu vaistininko pacientu, galima tikėtis, kad jis prisimins savo kliento pasakojimus ir galės efektyviau jį aptarnauti – nereikės vis iš naujo pasakoti tų pačių simptomų, žinant ligos istoriją bus lengviau įvertinti situaciją, todėl ir patarimai bus veiksmingesni“, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Roberta Janulytė.
Pasak jos, lojaliausiems dažnai senyvo amžiaus klientams vaistinė yra neatsiejama dienos dalis – jie užsuka pasimatuoti spaudimą, pasikalbėti kaip šiandien jaučiasi, pasidžiaugti, kad padėjo naujai gydytojo paskirtas ar vaistininko rekomenduotas preparatas, pasiguosti ir pasitarti, jei jaučiasi nekaip.
Ką gali ir ko negali vaistininkai?
R.Janulytės teigimu, klaidinga tiek pervertinti, tiek nuvertinti vaistininkų kompetencijas. Pirmiausiai reikia žinoti, kad vaistininkai nediagnozuoja ligų ir neskiria gydymo – tam yra medikai.
„Jei žmogų ilgą laiką kankina tie patys simptomai, atėjęs į vaistinę jis gali tikėtis pagalbos – pagal pateiktą informaciją vaistininkas gali parinkti nereceptinį vaistinį preparatą simptomams lengvinti ar gydyti, jei tai ūmus atvejis, taip pat patarti, į kokį specialistą kreiptis dėl galimai esančios ligos. Pavyzdžiui, nors ilgai trunkantis nugaros skausmas, plintantis į klubą, signalizuoja neuralgiją, vaistininkas tegali patarti kreiptis į specialistą dėl tikslesnės diagnozės“, – akcentuoja vaistininkė.
Tačiau ji tikina, kad nereikėtų vaistininko laikyti ir paprasčiausiu vaistų pardavėju. Vaistininkas konsultuoja apie medikamentų vartojimą, paaiškina, kaip jie veikia ir kam jie skirti, jei tos informacijos nepasakė gydytojas. Taip pat atsako į klausimus ir dėl vaistų suderinamumo bei jų derinimo su maistu ir gėrimais. Net kai žmogus ateina įsigyti nereceptinį preparatą, dažniausiai pats nusistatęs diagnozę ir pasirinkęs gydymą, vaistininkas jo klausia, kas ir kodėl vartos vaistą, taip parinkdamas optimalią dozę, arba paaiškina, kodėl šis vaistas netinka ir ką iš tiesų reikėtų vartoti.
„Beveik visi pacientai atvirai ir tiksliai atsako į klausimus, tačiau yra žmonių, kurie į klausimus reaguoja itin jautriai – lyg būtų kišamasi į jų asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, paklausus, kodėl nori vartoti nereceptinį vaistą, kartais tenka išgirsti atsakymą „koks jūsų reikalas“. Tuomet pacientui tenka paaiškinti, kad vaistininko pareiga įvertinti, ar nereceptinis vaistas yra vartojamas pagal indikacijas. Be to, vaistininkas turi teisę neišduoti vaisto, jei jo vertinimu, vaisto vartojimas bus žalingas“, – aiškina R. Janulytė.
Ji atskleidžia, kad klientams vis dar nejauku konsultuotis intymiais klausimais – vyrams apie prostatos ligas ir potencijos sutrikimus, moterims apie ginekologines problemas – grybelinę ar bakterinę vaginozę, makšties sausumą. Taip pat klientai jaučiasi nepatogiai prašydami priemonių nuo utėlių ir vaistų nuo kirmėlių.
„Labai svarbu, kad žmonės prieš ateidami į vaistinę gėdą „paliktų už durų“ – vaistininkams nėra nepatogių ar juokingų nusiskundimų, jie nepriekaištaus dėl gyvenimo būdo įpročių – kuo aiškiau klientas nupasakos situaciją, tuo geriau vaistininkas ją įvertins ir parinks tinkamiausią preparatą“, – tikina specialistė.
Vaistininkų kasdienybė – savigydos pasekmės
R.Janulytė pasakoja, kad pacientus dažnai tenka gelbėti nuo jų pačių, mat daugelis užuot kreipęsi į gydymo įstaigą, pirmiausiai pagalbos ieško internete – konsultuojasi forumuose, ieško informacijos apie tai, kokią ligą atitinka jų jaučiami simptomai.
„Tuomet patys nusistatę diagnozę ir pasiskyrę gydymą tokie žmonės ateina į vaistinę ir prašo konkretaus vaisto, kuris neretai būna receptinis. Paklausus, kodėl jis nori šį vaistą įsigyti, paaiškėja, kad pacientas užsiima savigyda. Jei nusiskundimai rimti ar trunkantys ilgą laiką, stengiuosi visada paaiškinti ir įtikinti žmogų, kad būtina kreiptis į gydytoją, atlikti išsamius tyrimus, jog būtų nustatyta tiksli diagnozė ir paskirtas ligos, o ne simptomų gydymas“, – pabrėžia ji.
Vaistininkams dažnai tenka susidurti ir su jau įsisenėjusio įpročio gydytis pačiam padariniais, pavyzdžiui, atrofine sloga dėl nesaikingo ir per ilgo nosį atkemšančių purškalų naudojimo. Kuo ilgiau naudojamas purškalas, tuo labiau burksta nosies gleivinė.
„Jei pasitaiko, kad toks pacientas po kelių savaičių ir vėl ateina to paties, jam paaiškinu, kodėl reikėtų atsisakyti šio vaisto nedelsiant. Taip pat pasiūlau kuo greičiau kreiptis į otorinolaringologą, o kol pas jį pateks rekomenduoju priemonę, kuri mažina nosies užgulimą, tačiau nėra kenksminga gleivinei“, – patirtimi dalijasi R. Janulytė.
Kartais paklausus, kodėl žmogus nori įsigyti vaistą nuo skausmo ir uždegimo, anot jos, paaiškėja, kad pacientui skauda pilvą ar skrandį, o tokiu atveju šios grupės vaistus griežtai vartoti negalima.
„Neretai lėtiniu sausu kosuliu ir gerklės skausmu besiskundžiančiam pacientui, kuris išbandė vaistus tiek atsikosėjimui lengvinti, tiek kosuliui slopinti, paklausus, ar nejaučia simptomų, susijusių su padidėjusiu skrandžio rūgštingumu ir pasiūlius išsitirti, vėliau paaiškėja, kad vis dėlto pacientą kamavo gastroezofaginio refliukso, o ne viršutinių kvėpavimo takų liga“, – pavyzdį pateikia „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
Pranešimą paskelbė: Džeraldas Kauneckas, UAB „Idea Prima“
