Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sumišimai pasireiškiantys trijose srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų adaptacija ilgas ir sudėtingas procesas. Kokie yra pagrindiniai adaptacijos veiksniai? Kuo svarbios šeimos, mokyklos ir bendraamžių mikrosistemos?
„Adaptacijos metu įvyksta tam tikros pusiausvyros sutrikimas su aplinka ir ją reikia atstatyti, patiriamas stresas. Atlikus mokslinius tyrimus paaiškėjo, kad vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą būdingas itin aukštas streso lygis, net ramybės būsenoje streso lygis nėra lygus nuliui. Tokia būsena jau suformuoja, kad adaptacijos galimybės bus mažesnės, nepriklausomai nuo intelekto lygio“, – teigia doc. dr. Alvyra Galkienė ir mgstr. Giedrė Puškorienė iš Lietuvos edukologijos universiteto (LEU). Jos pristatė pranešimą konferencijoje „Mokslu grįsto švietimo link“. Pranešimo tema – „Mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimą, adaptacinių instrumentų plėtotė mikrosistemose“.
Adaptacijai turi įtakos trys dimensijos: biologinės, psichologinės ir socialinės dimensijos veiksniai. „Biologiniai – vaiko išsivystymas socialinio lūžio metu, smegenų neuroplastiškumas, kuris yra unikalus adaptacijos resursas, smegenų socialinių funkcijų kokybė. Psichologiniai – gebėjimas adaptuoti patyrimus, tų patyrimų sukeltas geras ir blogas emocijas ir adekvačiai reaguoti į aplinkos iššūkius. Be šitos dimensijos veiksnių, jeigu yra savireguliacijos trūkumas, socialinė adaptacija yra labai apsunkinama. Socialinė dimensija – tai gebėjimas savarankiškai funkcionuoti visuomenėje. Labai svarbus aspektas yra gebėjimas iniciuoti, palaikyti draugiškus santykius su bendraamžiais“, – teigia tyrėjos.
Ypatingai svarbi šeimos mikrosistema. „Šeimos adaptavimasis prie ypatingos šeimos situacijos, vaiko kitoniškumo, turinčio autizmo spektro sutrikimą priėmimas ir degradavimas, pagalbos siekis, įsipareigojimų priėmimas ir dalyvavimas vaiko adaptacijos procese. Šeimoje pradedami formuoti adaptaciniai instrumentai, kurie bus reikalingi ir kitose mikrosistemose“, – pasakoja doc. dr. Alvyra Galkienė ir mgstr. Giedrė Puškorienė.
Antroji mikrosistema – mokykla. „Mokytojas yra pagrindinis veikėjas, į kurį tėvai deda savo viltis ir tikėjimą orientaciniame laikotarpyje. Nuo to, kaip mokytoja priima vaiką, labai priklauso šeimos dalyvavimas mokyklos gyvenime. Labai akcentuoja mokytoją, kuri priima vaiką tokį, koks jis yra. Labai svarbu, kaip mokyklos vadovai sutinka tėvus. Netgi pasirinkdami įstaigą, jie apsisprendžia pagal tai, kaip tėvus sutiko mokyklos vadovas, kokia yra jo nuostata, koks požiūris. Mokykla kartais prisiima šeimos vaidmenis. Ji išugdo tam tikrus socialinius įgūdžius, kurie turėtų būti išugdomi namuose. Mokykla neskirsto vaidmenų šeimai ir mokyklai, bet prisiima spręsti šeimos uždavinius. Šeima taip pat prisiima tam tikrą mokyklos vaidmenį ir sukuria erdvę adaptacijai arba ugdo tam tikrus gebėjimus, kuriuos yra patogiau ugdyti šeimoje nei mokykloje. Įvyksta geras santykis tarp šeimos ir mokyklos. Vaidmenys mokyklos ir šeimos yra paskirstomi taip, kaip yra patogiau vaikui tuo metu“, – teigia edukologės.
Trečioji mikrosistema – bendraamžiai. „Pirmiausia vaikas stebi bendraamžių aplinką ir viduje formuoja tam tikrus lūkesčius – norėtų mokėti, išmokti. Vėliau atsiranda vaiko susidomėjimas, tarsi netiesioginis bendravimas mikrosistemoje, stebi vaikus. Tada atsiranda bendravimas su tam tikrais išsirinktais vaikais. Kitas etapas – draugystė, turi draugų, kalba apie kitų vaikų poreikius, norus. Ši bendraamžių sistema paskatina vaiką dalyvauti patį adaptacijos procese, imtis iniciatyvos“, – pasakoja mokslininkės.
Pranešimą paskelbė : Milena Puchova, Lietuvos edukologijos universitetas
