Anksčiau ar vėliau kiekvienas jaunas žmogus pradeda svarstyti, kaip uždirbti pajamas ir tapti finansiškai nepriklausomu nuo savo šeimos. Galimi pajamų šaltiniai – tai darbo užmokestis iš samdomojo darbo, pajamos iš nuosavojo verslo, taip pat pajamos iš savarankiškojo darbo, savisamdos.
Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto docentas, Finansų ekonomikos programos vadovas Jusif Seiranov sako, kad nuosavas sėkmingas verslas – drąsus pasirinkimas ir turi nemažai privalumų. „Jeigu jaučiate savyje verslumo gyslelę, tikrai verta bandyti, tuo labiau kad jaunojo žmogaus šansai atrasti naujas nišas rinkoje ir sukurti socialinių ryšių tinklą yra aukštesni. Tačiau statistiškai tik apie 5-10 procentų visų aktyvių žmonių eina šiuo keliu, be to didelė dalis naujų verslų bankrutuoja pirmais metais po įsteigimo“, sako J. Seiranof.
Anot jo, nemažai sėkmingų įmonių sukurta žmonių, kurie įgijo tinkamą išsilavinimą ir pradėjo kopti karjeros laiptais samdomajame darbe. Patirtis ir profesionalūs ryšiai – geras atspirties taškas būsimam nuosavam verslui. Visgi dauguma žmonių vengia nuosavo verslo rizikų ir siekia pajamų iš samdomojo darbo. „Iš dalies tai saugumo iliuzija. Praėjo laikai, kai žmogus pagrįstai tikėjosi įsidarbinti ir dirbti iki pensijos toje pačioje įmonėje ar organizacijoje. Įmonės bankrutuoja ir susilieja, organizacijos restruktūrizuojamos. Naujos technologijos naikina tradicines profesijas, atsiranda naujų specialybių. Garantijų visam laikui išsaugoti savo vietą neturi nei bankininkė, nei siuvėja, nei vadovas, nei kasininkas. Darbuotojas tampa mikro-verslininku, kuriam tenka atsakomybę rūpintis savo žmogiškuoju ir socialiniu kapitalu, vystyti savo kvalifikaciją, žinias, įgūdžius, socialinius ryšius“, – pastebi pašnekovas.
Kokybiškas profesinis ar aukštasis išsilavinimas – svarbus, bet tai tik pirmas žingsnis darbo rinkoje. Ekonomistai vieningai vertina pajamų priklausomybę nuo kvalifikacijos ir išsilavinimo: kuo aukštesnė profesinė kvalifikacija, kuo geresnis išsilavinimas, tuo vidutiniškai aukštesnės pajamos iš darbo.
Įvairiuose pasaulio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, uždirbantys aukštesnes pajamas, vidutiniškai yra laimingesni. Tiesa, nuo tam tikros ribos pajamų augimas nė kiek nepadidina laimės. „Darbas – ne tik pragyvenimo šaltinis, tai svari gyvenimo dalis, lemianti gyvenimo kokybę. Ar verta siekti labai gerai apmokomo nekenčiamo darbo? O gal svarbiau atrasti tokią veiklą, kuri atneštų ne tik pakankamas pajamas bet teiktų pasitenkinimą, netgi malonumą?“, – klausia MRU docentas.
Klaidos lemiančios asmenines ekonomines problemas
Dažnai ekonominės problemos atsiranda dėl sisteminių priežasčių, kurioms pavienis individas neturi poveikio, tokių kaip ekonominės krizės, per žemas nacionalinės ekonomikos išsivystymo lygis, struktūrinis nedarbas, socialinis atotrūkis, pajamų ir turto nelygybė. Tačiau J.Seiranof atkreipia dėmesį, kad yra sričių, kur žmonės gali sąmoningai vengti klaidų ir bent suminkštinti galimus smūgius.
„Klasikinėje ekonomikos teorijoje ekonominių santykių dalyviai elgiasi racionaliai, visapusiškai vertina prieinamą informaciją ir priima optimalius sprendimus siekiant didžiausios galimos naudos su mažiausiomis sąnaudomis. O realybėje žmonės dažnai vadovaujasi subjektyviais, kartais iracionaliais motyvais, impulsais, siekia trumpalaikio malonumo ilgalaikių interesų sąskaita. Gauti ir apdoroti informaciją nuobodu ir sunku, lengviau stebėti ir kopijuoti minios veiksnius arba paklūsti tradicijai, įpročiui. Jeigu visi nori būti tinklaraštininkais, ir aš būsiu tinklaraštininku; jeigu visi skolinasi, ir aš pasiskolinsiu. Smulkus impulsyvus judesys dažnai nėra labai žalingas, bet dėl svarbių sprendimų, tokių kaip profesijos ir darbo pasirinkimas, lizingas ar būsto paskola, santaupų investavimas, verta prisiminti ekonomikos pagrindus, blaiviai įvertinti esamas bei būsimas pajamas ir išlaidas“.
MRU docentas atkreipia dėmesį, kad daugelio asmeninių klaidų šaltinis – nepagrįsti lūkesčiai. „Jaunas žmogus po mokslų, dar neturintis darbo patirties, tikisi gauti aukštesnį nei vidutinį atlyginimą jau pirmame darbe. Dar nepagrįsti lūkesčiai atsiranda iš pernelyg optimistinio rinkos ar asmeninių pajamų perspektyvos vertinimo. Kai nekilnojamo turto kainos pastoviai auga, rinkos dalyviai pradeda galvoti, kad kainų augimas besitęs amžinai, ir bet kokia investicija į būstą užtikrins aukštą grąža. Kai atlyginimai palankiais periodais greitai kyla, žmonės pamiršta apie atsargas „juodai“ dienai, nepasvertai prisiima įsipareigojimus, kurie taps finansine našta krizės laiku“.
Nuo kada ir kodėl reikia pradėti domėtis ekonominiais procesais?
Ekonomika, finansai, vadyba – tai tradicinės veiklos sritys, traukančios jaunimo dėmesį. Ekonomisto, finansininko profesija turi tam tikrą įvaizdį, yra patraukli, taip pat kaip ir populiarios gydytojo, inžinieriaus, informatiko profesijos, tačiau pašnekovas pabrėžia, kad formalus susipažinimas su ekonomika mokykloje prasideda vėlokai, 9-10 klasėse. Trumpas kursas gali suteikti tik bazines žinias, paskatinti susidomėjimą ekonomika ir verslu, tikėtina, neatbaugina nuo tolesnių studijų.
J. Seiranof sako, kad pirmos žinios apie ekonomiką įsisavinamos šeimoje. „Juk žodis „ekonomika“ kilęs iš senovės graikų kalbos: „oikos“ – namai, ūkis, ir „nomos“ – tvarkymas. Kokios šeimos pajamos ir išlaidos? Iš kokios veiklos gaunamos pajamos? Iš kur seneliai gauna pensiją? Ką gali sau leisti šeimos nariai, kokios išlaidos pernelyg aukštos? Visa tai jau galima laikyti pradinėmis ekonomikos žiniomis“.
Mokykla – tai kitas gyvas ekonomikos vadovėlis. Kokios mokyklos pajamos ir išlaidos? Ar mokslas „nemokamas“? Kam renkami mokesčiai valstybėje? Kiek tėvai sumoka mokesčių iš savo pajamų? Koks vidutinis mokytojo darbo užmokestis? Ar man būtų įdomu dirbti mokytoju? O jeigu mokytojo darbo užmokestis būtų aukštesnis? Ar moksleiviai turi balsą sprendžiant apie mokyklos išlaidas? Ar po mokyklos tęsti mokslus universitete, o gal geriau iš karto susirasti darbą? Kokio darbo užmokesčio tikėtis po diplomo? Ar verta skolintis studijoms?
Anot pašnekovo ekonomika kiekvienam žmogui labai asmeninis reikalas, taip pat kaip ir sveikata. „Jums neprivalu būti profesionaliu mediku, bet naudinga turėti bazines medicinines ir biologines žinias bei rūpintis savo sveikata. Būtų gerai užtikrinti minimalų ekonominį ir finansinį raštingumą, suteikti žinias apie būtiniausius dalykus ir dažnai pasitaikančius pavojus, pavyzdžiui, apie skirtumą tarp algos „popieriuje“ ir „į rankas“, kodėl 1000 eurų legalios algos „į rankas“ geriau nei 1000 eurų „vokelyje“. Kaip apskaičiuojamos sudėtinės palūkanos, kuo pavojingi momentiniai kreditai, ar galima apsisaugoti nuo infliacijos?“.
Pasak pašnekovo, vis dėl to tiems, kas nuoširdžiai susidomėjo ekonomika ir norėtų gilesnių žinių, tokie paprasti praktiniai dalykai gali pasirodyti per banalūs. „Šiuolaikinis ekonomikos mokslas visai nepanašus į buitinių patarimų rinkinį. Kontaktai su aukštomis mokyklomis, su universitetais, su verslininkais ir valstybės tarnautojais, su įvairių sričių profesionalais, gali praturtinti XXI amžiaus ekonomikos suvokimą. Ekonomikos mokslas toli pažengęs nuo XIX ir XX amžių, naujausios studijos ribojasi su sociologija, psichologija, informatika, politiniais mokslais. Pasaulio ekonomistų dėmesio centre inovacijos, socialiniai tinklai, žiedinė ekonomika ir klimato kaita, socialinė ir turtinė nelygybė“, – sako MRU docentas Jusif Seiranof.
Pranešimą paskelbė: Vaidotas Norkus, Mykolo Romerio universitetas
