Studijos

Johnas Lloydas: „Europos šalis vienija pažiūros, bet tolimesnė integracija nėra visoms priimtina“

„Keletą kartų lankiausi Lietuvoje tarp 1989-ųjų ir 1996-ųjų – tuomet dirbau Maskvoje ir stebėjau jūsų šalies kelią į Nepriklausomybę“, – prisimena britų žurnalistas Johnas Lloydas. Jo karjera prasidėjo prieš pusę amžiaus – dirbęs nepriklausomu korespondentu ir įvairiuose leidiniuose, už talentą įvertintas ne vienu apdovanojimu šiandien savo srities profesionalas daugiausiai bendradarbiauja su „Financial Times“. Ne vieną tektoninį lūžį mūsų žemyne ir regione liudijęs J. Lloydas lapkričio 25 d. grįžta į Lietuvą, į Kauną, kur dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamame simpoziume „Europos idėja“. Jo tikslas – permąstyti Europos idėją. Anot organizatorių, pastarųjų dešimtmečių geopolitiniai, kultūriniai ir mentaliniai pokyčiai verčia iš naujo klausti, ką turime omeny, kai sakome „Europa“.

Simpoziume, tapsiančiame vienu baigiamųjų programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentų, gyvai dalyvaus ir penkių Europos šalių prezidentai, skambės specialiai įrašytas Volodymyro Zelenskio kreipimasis, bursis akademikai ir praktikai. Su šių dviejų pasaulių bendradarbiavimo siekiančiu J. Lloydu pasikalbėjome apie asmeninę europietiškumo sampratą, pokyčius ir profesinius dalykus.

Kaip manote, kodėl tokio forumo, kaip „Europos idėja“, reikia šiandien, ir kodėl jį prasminga rengti būtent Lietuvoje?

Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Manau, priežasčių forumo vietai ne viena. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, bet, kaip ir dvi kitos Baltijos šalys, jaučia grėsmę, sklindančią iš kaimyninės Rusijos. V. Putinas ne kartą šią grėsmę verbalizavo, ir kadangi jis vykdo karo veiksmus Ukrainoje, taip pat buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje, negalima atmesti tikimybės, kad tai nutiks ir vienoje ar visose Baltijos šalyse. Tiek ES, tiek NATO šią grėsmę suvokia. Toks renginys ir jame dalyvaujančių svarbių asmenų skaičius yra būdas šį suvokimą pademonstruoti. Taigi forumas svarbus tiek Lietuvai, tiek ES.

Kalbant apie susitikimo datą, svarbu prisiminti, kad ES išgyvena sunkų laikotarpį – žinoma, galima ginčytis, kad laikas visada sunkus. Visgi įvykus „Brexit“ ES silpnesnė ir mažiau turtingesnė. Euroskeptiški vėjai pučia ir iš Švedijos ir Italijos, kur neseniai vyko rinkimai. Abi šalys neplanuoja trauktis iš ES, visgi jų atstovų retorika panašėja į Lenkijos ir Vengrijos. Be to, ryšys tarp Vokietijos ir Prancūzijos nebe toks tvirtas. Visa tai turėdamas omenyje manau, kad pats laikas ES priminti narėms apie savo egzistavimą ir paramą, taip pat – suteikti platformą diskusijoms apie sąjungos ateitį.

Kaune kalbėsite diskusijoje, kuri pavadinta „Vertybių, etikos ir moralės Europa“. Joje taip pat dalyvaus VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo vadovas Dainius Žalimas ir Priešakinių studijų instituto Varšuvoje direktorius Sławomiras Sierakowskis, taigi skirtingų sričių atstovai. Ką jums, kaip žurnalistui, reiškia diskusijos tema, ką sieksite pabrėžti?

Bendradarbiauju su „Financial Times“. Taip pat dirbau korespondentu Vidurio Europoje, tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje. Taigi šiek tiek pažįstu šį regioną. Žinoma, dabar nei aš, nei mano kolegos vakariečiai į Rusiją vykti nebegali. Bet turiu daug draugų iš šios šalies. Dirbu su Rusijos nevyriausybine organizacija „Pilietinio ugdymo mokykla“, kuri labai priešinasi invazijai į Ukrainą, oponuoja prezidentui V. Putinui. Organizacijos steigėjai, vyras ir žmona, gyvena egzilyje Latvijoje. Šimtai tūkstančių rusų, tarp kurių daug mano kolegų, išvyko į užsienį, kad išvengtų mobilizacijos, bet iš dalies ir tam, kad atsiribotų nuo šalies, kuri, rodosi, nebenori, kad jie ten būtų. Ir tai, manau, yra vienas iš moralinių ir etinių klausimų, kuriuos turime aptarti, kalbant apie žurnalisto darbą.

Taip pat norisi kalbėti apie tai, ką mes, mes, žurnalistai, visada turime stengtis apsaugoti. Tai nepriklausomybė – taip pat ir minčių, komentarų ir reportažų nepriklausomybė. Ir tai, manau, visada naudinga pabrėžti.

Kalbant apie vertybes priminsiu, kad esu britas (tiksliau, škotas). Didžioji Britanija visada buvo patenkinta bendrąja Europos rinka, bet nepatenkinta vis glaudesne sąjunga, ir aš su tuo sutikčiau. Manau, kad sąjunga yra geriausia, kai ji suvienija suverenias valstybes su savarankiškomis politinėmis tradicijomis. Visgi siekiant glaudumo savarankiškumo mažėja, ir britams tai visada buvo sunku suprasti – iš dalies dėl to, kad mūsų parlamentas toks senas. Tad Britanija ilgai – ir tada, kai buvo imperija – stengėsi vengti pernelyg gilaus įsitraukimo į Europą. Net imperijai sunykus, po Antrojo pasaulinio karo, Britanija jautėsi „tarp Europos ir Amerikos“. Ir juk Amerika lingvistiškai ir kultūriškai mums artimesnė – aišku, pamatysime, kas bus, jei grįš prezidentas D. Trumpas.

Ar vieningos Europos idėja būtinai reiškia Europos Sąjungą? Tai yra, ar europietiškumas gali būti šios sąjungos monopolizuotas?

Geras klausimas! Spalį skaičiau pranešimą Emmanuelio Macrono inicijuotame pirmajame Europos politinės bendruomenės susitikime Prahoje. Pamenu, buvęs eurokomisaras iš Čekijos man rimtai oponavo. Savo kalboje teigiau, kad toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu. Tai yra, šalis vienija pažiūros, bet tolimesnė integracija nėra visoms priimtina. Lietuvoje šis požiūris turėtų būti gerai suprantamas – atkūrėte Nepriklausomybę prieš kiek daugiau nei tris dešimtmečius, tad greičiausiai ir toliau norite lokalaus parlamento, lokalių politinių sprendimų teisės, bet būti sąjungos nare. Manau, tai įmanoma. Vis labiau tam pritaria ir kitos šalys, o kai tokių daugės, ES turės keistis. Kartu būti svarbu – demokratijos, ne tik Europos, turi kalbėtis tarpusavyje. Rusijos grėsmę jaučia ne viena šalis, o kur dar Kinija? Bet, manau, tokia ES, kokia ji yra dabar, nėra tam geriausia vieta.

Naujasis JK premjeras Rishi Sunakas prisiekė padėjęs ranką ant Bhagavadgytos, induistų religinio teksto. Skaičiau ne vieną atvirai rasistinį komentarą apie tai socialiniuose tinkluose. Tuo pat metu mačiau ir nuotrauką iš Anglijos – joje pavaizduotas tam tikra prasme antirasistinis plakatas su buvusių kolonijų vėliavomis ir užrašu „Ne mes atėjome į JK – JK atėjo pas mus“. Ilga įžanga, bet paklausti noriu štai ko – kokie požymiai šiandien apibūdina žmogų kaip europietį? Ar čia esama vienybės?

Taip, kai kurie žmonės prieštarauja tam, kad premjeru tapo indų kilmės asmuo, praktikuojantis induizmą, yra vedęs indų kilmės moterį. Visgi jūsų paminėtą plakatą įvardinčiau labiau kaip antiimperialistinį – kaip jau sakiau, Britanija buvo didžiausia pasaulio imperiją, ir taip, ji tikrai atėjo į Indiją, taip pat į Afriką, Kanadą, Australiją… Ketvirtadalis pasaulio žemėlapiuose, kurie dar egzistavo, kai aš mokiausi mokykloje, buvo pažymėtas viena spalva. Džiaugiuosi, kad taip nebėra, bet akivaizdu, kad apmaudo buvusiose kolonijose dar likę.

JK valdžioje – konservatoriai, o jie visada buvo laikomi mažiau užtikrintais kitos spalvos žmonėms nei, nei leiboristai. Na, o dabar premjeras – kilęs iš Indijos, vidaus reikalų sekretorė – budistė, kabinete esama ir daugiau įvairovės. Daugiau nei bet kur Europoje. Tai įrodo, kad, nors rasistinių, taip pat antisemitinių pažiūrų žmonių yra daugelyje kraštų, jie tik mažuma. Bent jau Jungtinėje Karalystėje ir, manau, daugumoje kitų demokratinių Europos šalių, jų balsas tylus, jis nesigirdi kalbant valdžios atstovams. Tikiuosi, tai nepasikeis į blogąją pusę.

Johnai, pereikime prie labiau profesinių klausimų. Esate vienas „Reuters“ žurnalistikos instituto Oksfordo universitete steigėjų. Kokia šio instituto misija, koks buvo jūsų asmeninis interesas jį steigiant?

Kai kūrėme institutą, prieš keliolika metų, siekėme sujungti akademiją ir žurnalistiką, kad šios sritys taptų sąmoningesnės viena kitai. Tikėjau, kad žurnalistika gali padaryti akademinius mokslus suprantamesnius. Akademikai juk dažniausiai rašo kitiems akademikams, o visuomenė to nesupranta. Taip pat norėjau, kad žurnalistai taptų tikslesni, rūpestingesni, skirtų laiko nuodugnesniems tyrimams, o ne tiesiog perrašinėtų kolegų straipsnius.

Žinoma, tai du skirtingi pasauliai. Mokslininkai paprastai turi daug laiko, kartais metų metus. Kaip pati gerai žinote, žurnalistų sparta daug didesnė, radijuje ir televizijoje tai neretai vos kelios valandos. Taigi, tai skirtingas mentalitetas, skirtingas procesas, skirtingas darbo būdas, ir pasirodė, kad tai gana sunku suderinti. Pasakysiu tiesiai, nebedalyvauju kasdieninėje instituto veikloje, bet tai nereiškia, kad idėja žlugo. Institucija atliko ir tebeatlieka daug labai įdomių tyrimų, skiria stipendijas, žurnalistai iš viso pasaulio atvyksta vienam, dviem ar trims universiteto semestrams. Tai labai vertinga mokslinių tyrimų ir diskusijų vieta, bet ji nepadarė to, ko tikėjausi. Žurnalistika netapo labiau akademinė, o akademija netapo labiau žurnalistinė, ir daugelis mano kolegų žurnalistų pasakytų, kad tai yra gerai.

Ačiū už atvirumą! Nepaisant to, kad jūsų siektas susivienijimas neįvyko, ir mokslai netapo aiškesni, kaip manote, ar XXI amžiaus gyventojas dar turi privilegiją ignoruoti žiniasklaidą, mokslinius atradimus (tokius, kaip klimato kaitos įrodymai), galų gale būti apolitišku, nebalsuoti?

Kažin ar įmanoma atsakyti! Esame demokratinės valstybės, taigi žmonės turi teisę visiškai ignoruoti naujienas, laikraščius, internetą, televiziją, radiją, ar pasiimti tik tai, kas įdomu, arba iš tiesų nieko nesuprasti. Nelabai ką galime pakeisti, nesame diktatoriai, kurie įsakytų žiūrėti, klausytis ir skaityti.

Žinoma, šiandien išvengti naujienų srauto daug sunkiau nei XX a. ar XIX a., kai jis buvo nedidelis ir sklido vos iš kelių šaltinių. Norą gauti žinių lemia ir bendra situacija – pavyzdžiui, BBC, kuris šiemet švenčia 100-metį, Antrojo pasaulinio karo metu buvo be galo svarbus, žmonės visą laiką klausėsi radijo, gėrė į save naujienas. Taikos metu tai mažiau aktualu. Na, o dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, kai spartėja klimato kaita, galų gale skaičiuojami rinkėjų balsai Jungtinėse Amerikos Valstijose – tokios naujienos nori nenori prasiskverbia iki praktiškai kiekvieno. Net jei žmogus itin detaliai ir nesidomi, jis viena ausimi girdi, kad tai vyksta, vadinasi, tai svarbu. Aišku, čia daug vietos įvairioms interpretacijoms. Juk nemažai žmonių netiki visuotiniu atšilimu. Viskas, ką galime dėl to padaryti, yra nenustoti dalintis moksliniais įrodymais. Tai viena žurnalisto pareigų.

Pilna simpoziumo „Europos idėja“ programa ir registracijos nuoroda https://ideaofeurope.org/

Simpoziumą globoja JE Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Simpoziumą organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas.

Simpoziumas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Pranešimą paskelbė: Agnė Smolienė, Vytauto Didžiojo universitetas

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą