Dakaro organizatoriams užsimojus ralį pakelti į naują lygį tiesiogine to žodžio prasme, daug kas kalbėjo apie sunkumus aukštikalnėse. Deguonies trūkumas, galvos skausmas, nemiga – šokas tiems, kurie su tuo niekada nesusidūrę. Tačiau jei komandoje turi 1 iš vos 5 lietuvių įkopusių į bene 9000 m aukštį ir žmogų, kuris niekuomet nenusisuks nuo iššūkio, užduotis tikrai palengvėja.
Turbūt labiausiai aukštose vietovėse patyręs Dakaro dalyvis Darius Vaičiulis turi kuo didžiuotis – įveiktos aukščiausios viršukalnės Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje, šimtai kilometrų kopinėjant po skirtingo tipo kalnų masyvus. Kaip Dakaras šio nuotykių fanatiko gyvenime nurungė Antarktidą ir kur gimė meilė iššūkiams – nuoširdus pokalbis su Antano Juknevičiaus šturmanu.
Viena pagrindinių nuotykių priežasčių – visuomenės santvarka
„Priklausau „X“ kartai, kuri, anot tyrimų, su tėvais vidutiniškai per parą praleisdavo vos 12 min“, – juokiasi Darius. „Atsikėlus į mokyklą tėvai jau būdavo išėję į darbą, iš mokyklos grįžti taip pat į tuščius namus. Vėliau tėvams jau grįžtant namo iškeliaudavome į treniruotes, būrelius, taigi tai visiška tiesa. Turėdavome labai daug laiko ir progų susigalvoti įvairiausių nuotykių.“
Būdamas vos 10 metų Darius pateko į orientavimosi sporto virtuvę. Nuo mažų dienų jį globojęs treneris tapo ne tik fizinio ir taktinio pasirengimo žinių šaltiniu, bet ir savotišku mentoriumi, iš kurio būsimasis čempionas išmoko daugybę gyvenimiškų pamokų.
„Su šiuo sportu prasidėjo ir pirmieji nuotykiai – su grupe keliaudavome į kalnus, varžybos vykdavo įvairiausiose įspūdingose vietovėse. Tuomet pamilau ir Neringą – su komanda ten praleisdavome nemažai laiko“, apie vaikystėje gimusią meilę kopoms ir smėlynams pasakoja „CRAFT Bearings“ Dakaro komandos šturmanas D. Vaičiulis. „Treniruodavomės tikrai daug ir sunkus darbas davė rezultatų – su klasiokais buvome vieni geriausiu orientacininkų visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Keliaudavome į visas varžybas – nuo Uralo iki Karelijos, kur savo amžiaus grupėse buvome neįveikiami.“
Orientavimosi sportas yra gan individualus – varžybų metu dažniausiai kilometrų spinduliu esi vienas miškuose, kalnuose ar kitose vietovėse, turi pats susitvarkyti su įtampa, motyvuoti save ir priimti sprendimus. Kaip pasakoja Darius, tuomet ir susiformavo jo, kaip nuotykių ieškotojo, būdas. „Jau tuomet žinojau, kad biure išsėdėti ilgai negalėsiu – privalau kažkur judėti, keliauti, ieškoti naujų iššūkių. Vos atsidarius sienoms leidausi į pirmą avantiūrą – autostopu keliavome nuo Lietuvos iki pat Gibraltaro sąsiaurio.“
Šeima vietoj skundusis, keliauja kartu
Dažno nuotykių ieškotojo gyvenimas sukasi tik apie keliones ir pasiruošimą joms. Tuo tarpu Dariaus gyvenime didžiulę vietą užima šeima. Pasakodamas apie žmoną bei sūnus, Darius pripažįsta, jog džiaugsmas nebuvo pirminė reakcija į jo neužgesinamą norą leistis į kraują stingdančius žygius, tačiau bėgant metams supratimas ir palaikymas tik augo.
