Įvairenybės

Gal užteks žaisti valstybę be sienų?

   Principingumas ir siekis išlikti suverene valstybe turi savo kainą. Juk esame ta tauta, kuri savo laisvės troškimu išjudino SSRS pamatus ir iškentė blokadą, be pripažinimo, be palaikymo ir kęsdami kankinančią nežinomybę. Vykdydami savo įsipareigojimus ir stengdamiesi būti patikimais NATO partneriais ženklią dalį savo BVP skyrėme krašto apsaugai, bet nė vienas iš krašto apsaugos analitikų, buvusių valstybės vadovų ir aukščiausių nesuvokė, kad ne pozicinį ir ne ugnies linijų karą teks kariauti. Hibridinio karo akivaizdoje ne tik nesugebame apsiginti,  duoti atkirtį, nes esame pasimetę. Piliečių susiskaldymas ir nepasitenkinimas ir yra priešo tikslas. Patikrintos teorijos, kad įmanoma sugriauti valstybę be ginkluoto konflikto ir įsikišimo – pildosi mūsų akyse.   Kiekviena pradelsta diena – tai dar vienas smūgis mūsų valstybingumui.

   Atrodo kad iki šiol buvę vadovai neįžvelgė galimų nacionalinių grėsmių, o buvusios vyriausybės nebuvo suinteresuotos kovoti su kontrabanda. Daugelis vidaus reikalų ministrų švaistė brangų laiką, o jų reformos padarė daugiau žalos, nei naudos tiek Valstybės sienos apsaugos tarnybai, tiek policijai. Net keista, jog buvę policininkai tapę politikais dabar pasidarė didžiausiais kritikais ir VRM sistemos gelbėtojais.

   Europos komisijos atstovei paskelbus, kad tvoros nebus finansuojamos, ignoruojamas ir be reikalo nuvertinimas Vengrijos pavyzdys. Niekas negali paneigti, kad operatyviai pastatytos užtvaros ir kitos priemonės išgelbėjo Vengriją nuo nelegalų krizės.  

  Globalios Lietuvos ir liberalistinės idėjos „Lietuva be sienų“ tapo muilo burbulu, kurio sprogimas turės ilgalaikes pasekmes ir sukels negrįžtamus padarinius šalies socialiniam, ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Esame arti virsmo taško, kurį pasiekus mūsų gyvenimas nebus toks kaip ankščiau ir tapsime tradicinę Lietuvišką gyvenseną ardančių aplinkybių įkaitais ir prarasime teisę būti savo šalies šeimininkais.

   Masinė psichozė ignoruojant sienų apsaugą ir atviras savo suvereniteto nesaugojimas yra nusikalstamas aplaidumas. Galime ant pirštų suskaičiuoti politikus kurie reiškė savo pozicijas ir turėjo idėjų dėl sienų apsaugos stiprinimo, kaip vieno kertinių nacionalinio saugumo garantų, bet ir tie buvo neišgirsti.  

   Svarstymai, kad per nepriklausomybės trisdešimtmetį nepasistatėme fizinės sienos turi ir gilesnę potekstę dėl kurios galimai kontrabandos verslo gijos driekiasi  į aukštų valdininkų ir Seimo koridorius. Jei ekonomistai paskaičiuotų, kiek dėl kontrabandos srauto nebuvo surinkta mokesčių, tai per nepriklausomybės laikotarpį jau būtų atsipirkę kelios sienos.

   Pačios sienos statyba neturėtų būti pasipelnijimo šaltinis vienai ar kitai  įmonei. Tokio mąsto valstybinis projektas turėtų kurti darbo vietas pasienio regionų gyventojams ir mažinti socialinę atskirtį.   Nesinorėtų, kad tai taptų amžiaus statyba, o sekdami Vengrijos pavyzdžiu užtvarą pastatytume operatyviai.

   1918 metais Lietuvai užteko tik 20 vyrų, kurie pasišventė atkurti valstybę,  nejaugi dabar valdžioje nėra asmenybių, kurios krizės akivaizdoje būtų pasiryžę vienyti žmones, bendram tikslui, kad būtų apgintas valstybės suverenitetas. Ta diena, kuomet padėsime pirmąją simbolinę plytą, taps istorine, nes išsaugosime Lietuvą ateities kartoms.

Pranešimą paskelbė: Kęstutis Juknis, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga”

Parašykite komentarą