Politika ir teisė

Gaja Šavelė: kodėl svarbiausi pokyčiai valstybėje negali vykti be NVO?

Pilietinė visuomenė ir pilietiškumas — pastarųjų metų krizių fone vis dažniau girdimos sąvokos. Sunkiausiais valstybei momentais būtent piliečiai sugebėjo susitelkti bei nustebinti visą pasaulį savo solidarumu ir pagalba tiek COVID-19 pandemijos metu, tiek ir besitęsiančio Ukrainos karo akivaizdoje. Visi šie pasiekimai prasidėjo ir baigėsi piliečių iniciatyva, vedami didelio noro keisti susiklosčiusią situaciją. Tačiau ar galime tikėtis, kad ilgainiui ši vienybė kasdienių rūpesčių sūkuryje išliks tokia pat stipri?

Kodėl svarbu kalbėti apie NVO?

Ir taip, ir ne — tai priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių ir pasirinkimų. Šį siekį įgyvendinti bus išties sudėtinga, jei šiai išskirtinei laisva žmonių valia sukurtai iniciatyvai nesuteiksime  struktūrinės formos — pilietinės organizacijos — bei nekursime stiprios ilgalaikės partnerystės ir palaikymo iš valstybės.

Pilietinėse organizacijose, dar geriau žinomos kaip nevyriausybinėse organizacijose ar NVO, kiekvienas atradęs sau skirtą rolę gali save realizuoti, kurti, padėti žmonėms, kuriems to labiausiai reikia, o svarbiausia — atstovauti balsus tų, kurie įprastai nėra išgirsti ar matomi valstybės priimamų sprendimų fone. Didžioji dalis NVO vykdomų veiklų prisideda prie to, jog kiekvienas asmuo valstybėje nebūtų paliktas nuošalyje ir turėtų teisę naudotis pilietinėmis, politinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis teisėmis ir galimybėmis.

Aktyvus nevyriausybinis sektorius Lietuvoje egzistuoja daugiau nei 30 m., nuo pat šalies nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau, nors šis sektorius vienija daugiau nei 1 milijoną žmonių, virš 8 tūkstančių organizacijų bei kasdien kuria ir įgyvendina nesuskaičiuojamą daugybę prasmingų iniciatyvų, vis dar susiduriame su iššūkiais dėl lygiateisio ir savalaikio įtraukimo, pasitikėjimo bei tvaraus strategiško palaikymo iš valstybės bei savivaldybės institucijų. Ribotos galimybės dalyvauti teisės aktų ir politikos formavimo veiklose nuo jų kūrimo iki įgyvendinimo ir stebėsenos, pasitikėjimo stoka, nepastovus finansavimas bei ne visuomet lygiavertis dialogas su politinių sprendimų priėmėjais ir įgyvendintojais — išlieka vieni pagrindinių NVO sektoriaus barjerų. Be to, visame pasaulyje matome ir daugybę įvairių konfliktų, žmogaus teisių bei žodžio laisvės apribojimų, kurie sukelia ne ką mažesnę grėsmę pilietinės visuomenės teisėms ir laisvėms bei išbalansuoja sektoriaus veiklą.

Galbūt dvejojate, ar NVO ir piliečių atstovų įsitraukimas į politinių klausimų sprendimą tikrai yra toks svarbus ir naudingas — juk balsuojame ir renkame tuos, kurie už mus tai gali padaryti?  Užtikrintai galiu atsakyti, jog norint drąsių bei sėkmingų pokyčių valstybėje, NVO advokacija (arba kitaip — atstovavimas) yra esminis šio siekio įrankis. Būtent nevyriausybinės organizacijos iškeldamos idėjas, užgimusias piliečių susirinkimų ir diskusijų metu, kurios kartais pradžioje atrodo nerealios ar „džiazuojančios“, padeda joms tapti realiomis iniciatyvomis ir projektais, o kartais net ir galimais įstatymų pakeitimais, kurie skatina itin reikalingus pokyčius.

Padeda spręsti demokratijai kylančius iššūkius

Stiprinti NVO atstovavimo rolę yra ypatingai svarbu dar ir dėl mažo piliečių tiesioginio pasitikėjimo valdžios institucijomis. 2021 metais atlikto Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimo „Pasitikėjimo kūrimas demokratijai stiprinti“ rezultatai atskleidė, jog tik keturi iš dešimties apklaustų pasitiki savo nacionaline Vyriausybe. Be to, tik trečdalis žmonių (32,9 proc.) mano, kad jų Vyriausybė atsižvelgtų į viešųjų konsultacijų metu piliečių išreikštą nuomonę, ir pabrėžia, jog vyriausybės neatliepia žmonių poreikių tiek formuojant politiką, tiek ir įgyvendinant kitus demokratinius procesus.

Tokie rezultatai ne tik šokiruoja, bet ir parodo, kad mūsų valstybėje vis dar trūksta tarpininkų tarp žmogaus bei politinės valdžios. Čia ir atsiveria terpė, kurią gali užpildyti NVO, atstovaujančios skirtingose viešosios politikos srityse veikiančias organizacijas, bendruomenes, kiekvieną pilietį bei padedančios priimti politinius sprendimus, kurie iš tiesų atliepia opiausias visuomenės problemas.

 Pokyčiai nuteikia pozityviai

Vis dėlto negalime sakyti, jog Lietuvoje nematome pokyčių stiprinant pilietines organizacijas. Šiais metais LR Seime priimta Labdaros ir Paramos įstatymo pataisa dėl 1.2 % GPM skyrimo tik NVO sektoriaus paramos gavėjams užtikrins finansinį nevyriausybinio sektoriaus tvarumą bei galimybę apimti daugiau advokacijos sričių bei iniciatyvų. Gyventojus, galinčius skirti 1,2 proc. GPM, tai paskatins dar plačiau susipažinti su jų aplinkoje veikiančiomis nevyriausybinės organizacijas, savanoriauti ir galbūt net prie jų prisijungti.

Kiekviena (net ir maža) paramos išraiška stiprina pilietinę visuomenę bei ją atstovaujančias nevyriausybines organizacijas. Krizės mus suvienija ir stiprina, iš jų išeiname vieningesni ir ryžtingesni. Visgi svarbu atsižvelgti į išmoktas pamokas, užtikrinti gerųjų pilietinių organizacijų ir piliečių iniciatyvų tęstinumą bei stiprinti esamas ir konstruoti būsimas partnerystes. Turime, kur pasitempti, turime, kuo pasigirti, tad senų ir naujų metų sandūroje išsikelti tikslai lai padaro mus atsparesniais ateities iššūkiams ir įkvepia kelti naujus tikslus, priimti svarbius sprendimus ir kurti pokyčius su NVO. Tai dar vienas svarbus žingsnis link demokratiškesnės, stipresnės bei augančios atviros Lietuvos.

Pranešimą paskelbė: Gaja Šavelė, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą