Studijos

Fotografas, dekonstravęs mitus apie plastinę chirurgiją: „Tai yra tarnystė. Meistro rankų šokis tyloje.“

Buvau pakviesta pokalbiui iš pirmo žvilgsnio kuklioje fotografo studijoje. Tačiau pakliuvau į šventovę, kur įeinant nusiauni batus. Paslaptingą erdvę, kur šeimininkas užsimauna baltas pirštines ir sklaido fotonuotraukas, užgriūvančias tavo sąmonę ir užgniaužiančias kvapą.

Susipažinkite – Irmantas Saulius-Sakura, fotografas, konstruojantis fotografijas unikaliu būdu, pasižyminčiu ypatingu detalumu. Pasak menininko, jo metodas fotografijos pasaulyje naudojamas itin retai, mat reikalauja didelių finansinių ir laiko resursų.

Irmantui buvo patikėta sukurti žinomo plastikos chirurgo, vieno iš Lietuvos plastinės chirurgijos pradininko, dr. Sauliaus Vikšraičio portretą. Tačiau eigoje projektas išsiplėtė, fotografas tiesiog apsigyveno operacinėje, o pavasarį jau suplanuota paroda.

Tačiau dabar – pokalbis apie fotografo darbą, turintį potencialą keisti visuomenės požiūrį ir į plastinę chirurgiją, ir į fotografijos reikšmę medijų užgrūstame pasaulyje.

Šio projekto metu dirbote neįprastoje aplinkoje – operacinėje. Kaip jautėtės?

Mane neramino aplinkybės, tačiau ne dėl to, apie ką iš pradžių galima pagalvoti.

Prieš atsiduriant operacinėje minčių, kad vaizdai galėtų šokiruoti, nebuvo. Operuojamo žmogaus vaizdo net nemačiau: fotografuodamas buvau maksimaliai susikoncentravęs į chirurgo komunikaciją su personalu, rankų plastiką, meistrystę.

Mano tikslas buvo realizuoti dirbančio chirurgo portretą dideliu formatu. Kokybine prasme, vien tai yra sudėtinga… O ryškus, agresyvus apšvietimas bei ribotos galimybės judėti, netrukdant medikų darbo, tik apsunkino visą procesą. Be to, operacinėje dominuoja plastikas – nuo medikų rūbų iki įrangos.

Buvau įmestas į aplinkybes, kurių negalėjau kontroliuoti. Tad turėjau prisitaikyti: savo buvimu netrukdyti, susilieti su dirbančia komanda, stengtis stebėti jų judesių tempą ir lankstumą.

Operacija taip pat pasitaikė sudėtinga ir tapo iššūkiu siekiant išpildyti fotografuotas scenas. Bet įdomu tai, kad situacijos sudėtingumas galiausiai tapo ne kliūtimi, atvirkščiai – padėjo pilnai atskleisti operacinės atmosferą ir plastinės chirurgijos ypatybes.

Ką turite omenyje, kad sudėtinga situacija padėjo įgyvendinti projektą?

Fotografijos proceso kompleksiškumas pagelbėjo ir formuoti mano paties požiūrį į chirurgiją, ir atrasti tinkamiausią būdą įamžinti scenas. Abu šiuos dalykus atradau pirmą kartą lankydamasis operacinėje, per veido patempimo operaciją.

Pavyzdžiui, niekada prieš tai nebuvau pagalvojęs, kad operacijos procesas yra toks sudėtingas. Daugelis gali turėti priešingą įsivaizdavimą: atėjus pacientui, chirurgas tiesiog pamosuoja burtų lazdele, ir žmogus išeina gražesnis. Realybė yra kitokia: operacija pareikalavo penkių valandų maksimalios koncentracijos iš chirurgo ir jo komandos.

Tuomet aš suvokiau, kokio dydžio atsakomybę turi prisiimti plastikos chirurgas. Juk darbe nepasakys „ai, nepavyko“. Kad ir kokios būtų aplinkybės, jis turi viską sutvarkyti ir užbaigti darbą.

Kompoziciškai viską išspręsti buvo labai sudėtinga – buvau sutaręs, kad veido nuotraukose neturėtų matytis. Tad teko fokusuotis už dirbančių medikų nugarų, už rankų ar bet ko, kas galėtų izoliuoti aplinką tinkamai nuotraukai. Spalviniu sprendimu pasirinkau juodai baltą fotografiją, kuri padėjo atspindėti chirurgo darbo plastiką bei aplinkos rimtį.

Galiausiai džiaugiausi pasiektu rezultatu: pavyko parodyti chirurgo darbo plastiškumą ir meistriškumą. Taip pat svarbu, kad fotografijose galėjau užfiksuoti sodrius, juodai baltos spalvos gradientus su labai dideliu kiekiu pilkų pustonių, tiksliai atspindinčių operacijos atmosferą.

Kas jus įkvėpė, kad nusprendėte sugrįžti antrą kartą?

Labiausiai įsiminė tai, kad visas procesas vyko tyloje ir rimtyje. Atmosferos sakralumas. Apėmė jausmas, lyg dalyvaučiau ypatingoje ceremonijoje, kurioje tampi oresniu ir trumpam pakyli virš kasdienybės.

Ypatingą įspūdį paliko dirbančio chirurgo rankos. Kalbančios rankos. Viskas vyksta tyloje, komanda dirba be žodžių, bet kaip tiksliai! Pasižiūrėkite, vienoje fotografijoje matosi, kaip plėstukais išplečiamas pjūvis, viena ranka instrumentą laiko chirurgas, kita – jo asistentas. Tuo pačiu chirurgas, pridegindamas žaizdą, mažuoju savo rankos piršteliu stebi, o kartais ir kontroliuoja asistento ranką. Judesių lengvumas, plastika ir grakštumas atrodo neprilygstami.

Mane stipriai paveikė ir tai, kad pastebėjau daug su manimi reflektuojančios psichologijos, rutiniškos kasdienos ir maksimalios koncentracijos ciklų. Savo darbe skiriu ypatingą dėmesį detalėms, fotografavimo ir spaudos procesas užima labai ilgą laiką, o galutinis rezultatas privalo būti vizualiai išpildytas. Todėl operacinėje ir pasijaučiau lyg bent iš dalies pažinočiau šią sritį.

Kai gavau pasiūlymą apsilankyti antrą kartą – nedvejojau; buvau vedamas žinojimo, kad dar yra tiek daug svarbių detalių, kurias galiu atrasti… ir neklydau.

O kaip jūsų antrasis kartas operacinėje?

Toks, kad grįšiu ir trečią. Antra kartą jau ėjau visai ramus. Buvo aišku, ką galiu įgyvendinti, ką savo fotografijose galiu patobulinti. Ir operacija buvo kitokia – gerokai grakštesnė. Estetiškesnė. Buvo daromas krūtinės pakėlimas. Aš žinojau, kokiomis sąlygomis reikės dirbti, komanda man padėdavo praeiti pro operacinės įrengimus – turėjau gerokai didesnę laisvę judėti. Čia ir buvo padarytos kol kas geriausios mano nuotraukos.

Trečią kartą labiau susikoncentruosiu į kartu dirbančią komandą. Stengsiuosi atskleisti chirurgo darbą per jį supančius žmonės. O jie – išties nuostabūs. Kartais, būna, ateini į kitas vietas dirbti ir matai, kad žmonės jaučiasi nejaukiai, bijo savo vadovo. Čia santykis yra kitoks. Jautiesi labai patogiai. Šiame aukšte atmosfera skiriasi nuo registratūros ar priimamojo. Čia ryškus namų jausmas, kuriamas gerai vienas kito darbą pažįstančių žmonių. Norisi grįžti.

Ėjote fotografuoti vieno žymiausių plastikos chirurgų, stovėjusių prie Lietuvos plastinės chirurgijos ištakų – ką apie jį žinojote? Kaip ruošėtės?

Iš tiesų iki šiol su Sauliumi Vikšraičiu esame persimetę vos keliais žodžiais. O pažinau jį iš dviejų svarbiausių dalykų jo gyvenime: žmonos ir jos pasakojimų bei jo darbo.

Žinote, fenomenalu tai, kad chirurgas Saulius klinikos koridoriuje atrodo smulkus, jo rankos paspaudimas – lengvas. Bet operacinėje jis yra didelis. Didesnis už visus ten esančius. Ne fizine prasme. Įdomu matyti tą skirtumą, santykį, mastelį.

Žavėjausi ir stebėjau, kaip chirurgas laiko įrankius, kaip paima instrumentus. Grakštumas. Jokių perteklinių judesių. Ir tame nėra pastangų – tai maniera, braižas. Tu matai meistrystę, visą profesijos pamatą, patirtį. Matai rankas, kurios priklauso meistrui.

Tačiau protiškai ir fiziškai chirurgija yra labai sunkus darbas. Sunku suvokti, koks stiprus turi būti žmogus, ant kurio krenta maksimali atsakomybė ir koncentracija vienu metu. Dar supranti, kiek daug prarandama: tuo metu, kai chirurgas operuoja, jo asmeninis gyvenimas jam tarsi neegzistuoja.

Tai yra tarnystė. Penkios valandos atiduotos kitam žmogui. O juk tokių žmonių – ne vienas, jų pilna darbo diena. Stebėdamas chirurgą Saulių supratau, kiek daug kompleksijos ir subtilumo yra chirurgijos sferoje. Manau, visuomenėje tai kartais gali likti nepastebėta – kaip ir mano ankstesniame suvokime.

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į plastinę chirurgiją? Kiek apie ją žinojote?

Ateina žmogus – išeina gražesnis žmogus. Tiek ir težinojau. Bet būdamas operacinėje supratau, kad nėra lengvo būdo išoperuoti. Nėra magijos. Kiekviena operacija reikalauja intervencijos į žmogaus kūną, o ten pateksi tik padaręs pjūvį. Chirurgija yra brutali: čia turi nupjauti, atidalinti. Pati disciplina reikalauja ardymo. Išardyti vientisumą ir vėl jį, tartum mozaiką, atkurti, tik gražesnį, sveikesnį, geresnį.

Būdamas šalia supranti, kad plastikos chirurgas turi būti ne tik geras chirurgas, bet, tam tikra prasme, ir psichologas. Pas jį ateina žmonės po traumų ar su įgimtais defektais. Taip pat moterys po gimdymų, praradusios galbūt ne tik savo kūną, bet ir save. Tokia yra žmonių visuma, su kuria turi dirbti.

Iš dalies ši sritis man yra pažįstama. Pas mane irgi, būna, ateina žmonės, norintys įtvirtinti savo grožio pajutimą. Galbūt kartais esi tas vienas iš paskutinių būdų į pasitikėjimą, grožio pasitvirtinimą?

Kalbant apie jus, jūsų darbus – sunku atitraukti akis. Jie tokie ryškūs, gilūs, atrodo, galima matyti kiekvieną detalę ir tuo pačiu visumą. Kaip jums tai pavyksta?

Aš mėgstu dirbti su dideliais, 1-2 metrų formatais. Tačiau, kai tik pradėjau spausdinti nuotraukas, susidūriau su destruktyviu pikselių elgesiu smulkiose detalėse, tokiose kaip žolė, krūmai, plytos ir betonas. Erzino nekokybiškas tolimų objektų spalviškumas.

Todėl kartą fotografuodamas pagalvojau: o kas būtų, jeigu suklijuočiau nuotrauką iš kelių dalių? Pirmą kartą pabandžiau sudėlioti, kaip aš vadinu, pūzlę iš 30 kadrų. Rezultatas pranoko mano įsivaizduojamus lūkesčius – pamačiau, kad tai yra kažkas stebuklingo, hiperrealistiško, ultradetalaus, nors objektas tebuvo kieme stovintis medis su inkilu…

Tuomet pradėjau gilintis į šį metodą. Tobulinau jį, įsigijau tam tinkamą įrangą, išmokau kadruoti vaizduotėje. Laikui bėgant tapo aiškiau, ką galiu fotografuoti tokiu metodu ir ko ne. Buvo ypatingai svarbu atrasti nuotraukų plastiškumą, tonalumą bei gradientus, kad būtų pasiektas aukštos kokybės fotografijų spalviškumas ir detalumas.

Aišku, tai yra didelės kantrybės reikalaujantis metodas. Vieną nuotrauką gali sudaryti ir 50, ir 300 kadrų – didelė pūzlė. Nuvažiavus į vietą fotografuoti, visų kadrų realizavimas tik vienai galutinei nuotraukai gali užtrukti iki kelių valandų. Taip pat visada egzistuoja klaidų tikimybė jungiant nuotraukas. O svarbiausia – galutinis rezultatas turi būti ne tik super detali fotonuotrauka, bet ir kokybiška savo turiniu. Dideli dydžiai įpareigoja tiek kokybine, tiek gamybine, tiek logistine, tiek eksponavimo prasme.

Ar verta? Jeigu tikslas yra spausdinti didelius, muziejinio lygio darbus – vienareikšmiškai taip – juk siekiama maksimalaus rezultato.   

Kaip jūs ir jūsų darbai išsiskiriate pasaulyje, kuriame fotografuoja, atrodo, kiekvienas savo išmaniuoju įrenginiu?

Išties, dabar fotografuoja visi. Todėl fotografai konkuruoja su milijonais, gal net milijardais kitų. Fotokameros išmaniuosiuose telefonuose yra gerokai pažengusios, ir nuotraukų kokybės prasme yra panašios į profesionalius fotoaparatus.

Todėl mano klausimas – kam reikalingos fotografijos ir kas yra fotomenininkas, jeigu jo darbai tik papildo šią milijardinę, dažnai monotonišką masę? Koks tikslas fotografuoti, jeigu pro tavo darbą parodoje prabėga ir stabteli vos penkioms sekundėms?

Ultradetalumu ir „window-like” pojūčiu aš noriu sustabdyti bėgantį žmogų bent kelioms minutėms. Siekiu kurti fotografijas, kurios žmogų įtrauktu trimačiu, lyg „užkrentančiu” įspūdžiu. Kad vaizdas būtų panašus į langą į realų pasaulį – savo spalvomis, organiškumu, ir gyvybe.

Galiausiai fotografija nėra tik vaizdo įamžinimas. Viskas yra žymiai giliau. Tai santykis su žmonėmis. Fotografijos menas – tai tarnystė grožiui, kontrastams, žmogui ir istorijai.

Ar plastikos chirurgijos fotografija – tipinis jūsų projektas? Kokios yra kitos jūsų ruošiamos parodos?

Oi, tikrai ne. Tai vienas išskirtiniausių užsakymų, dėl kurio iš tiesų džiaugiuosi. Nes kartais netikėčiausiose vietose, rodos, atsitiktinių pažinčių dėka, gimsta unikalūs dalykai.

Šiuo metu dirbu su dar dviem dideliais projektais: „Kauno Fortai – Įnoringi Pozuotojai. Ultradetali Didelio Formato Fotografija“ ir „Pergalė, Metale?“ – senos, bet vis dar veikiančios metalo apdirbimo gamyklos įamžinimas. Su šiais dviem fotografijų ciklais dalyvauju pasauliniame konkurse.

Ačiū už pokalbį ir su nekantrumu lauksime jūsų parodos.

 

Pranešimą paskelbė: Jurga Chomskytė-McGeever , UAB „Efcom”

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą