Studijos

Europos mąstymo vingiai: ateityje – pražūtis ar pakilimas?

Europiečiai niekada nesitenkino tuo, ką jau išrado ar sukūrė, vis siekė daugiau. Tai lėmė didžiulį progresą įvairiose gyvenimo srityse, tačiau eidama šiuo keliu žmonija priartėjo prie kritinės susinaikinimo ribos. Mintimis apie europietiško mąstymo kryptis, šiuolaikinės visuomenės problemas ir ateitį dalijasi Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas filosofas dr. Povilas Aleksandravičius.

Nagrinėjote Europos mąstymo istoriją nuo senovės Graikijos laikų ir šių dienų, išskyrėte dvi pagrindines europietiško mąstymo kryptis – į plotį ir į gylį. Ką jos reiškia? Kada ir kodėl mąstymas į plotį ėmė dominuoti?

 

Mąstymas į plotį ir į gylį yra metaforos, apibūdinančios kiekviename žmoguje vykstančius procesus. Pirmoji yra visiems mums įprastas racionalumas – tai mąstymas abstrakčiomis sąvokomis, apibendrinimais. Jis redukuoja tikrovę į mentalinį vaizdinį, kuris visuomet yra skurdesnis už tikrovę. O mąstymas į gylį – tai pajėgumas pažinti tikrovę tiesiogiai, jos konkretybę, suvokti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų. Viduramžių mąstytojai Tomas Akvinietis ar mokytojas Eckhartas, kurių jokiu būdu negalime suvesti į siauras scholastines vėlesnių laikų interpretacijas, kalbėjo apie daiktų ar reiškinių „skaitymą iš vidaus“ – intus legere. Iš čia ir žodis intellectus, kuris turi visiškai kitą prasmę nei kantiškoji intelekto sąvoka. Galbūt mūsų laikais labiausiai šio žodžio, o kartu ir mąstymo į gylį, esmę bus atskleidęs prancūzų filosofas Henri Bergsonas. Mąstymas į gylį yra žmogaus gebėjimas įeiti į simbiozę su daikto ar reiškinio buvimo aktu, intencionaliai būti, gyventi kartu su juo. Tai mąstymas kaip dvasinė praktika.   

Europietiškas mąstymas skiriasi nuo kitų civilizacijų mąstymo (bet sutinku, kad reikia vengti galutinių apibendrinimų, visada turime omenyje tik tendencijas) tuo, kad jame abi šios kryptys tarsi persmelktos begalybės idėjos (tai – Edmundo Husserlio teiginys), todėl jam būdingas nuolatinis „ribų kirtimo“ judesys, kurį pavadinau transcendentiniu: europietis niekada nepasitenkins tuo, ką jau yra sužinojęs, sukūręs, atradęs ar išradęs, visada kirs ribas ir eis tolyn. Tai milžiniško progreso variklis visose gyvenimo srityse, tačiau ir pavojinga kelionė, galinti nuvesti į susinaikinimą. Europoje mąstymas į gylį maitino mąstymą į plotį. Kai tik europietis nerdavo į tikrovės gelmes (nors tai buvo būdinga tik nedidelei apsiskaičiusiųjų grupei – filosofams, menininkams, mokslo žmonėms, vienuoliams), sugebėdavo išplėtoti įspūdingą konceptualų pasaulio vaizdinį bei originalias, kompleksiškas kultūrines, mokslines, filosofines, teologines, politines sistemas.

Ilgą laiką, ypač antikoje ir viduramžiais, racionalumas buvo įsišaknijęs intuityvume. Čekų filosofas Janas Patočka tai vadino „rūpesčiu siela“, bet jau tada buvo galima pastebėti, kad racionalumas veikia ir savarankiškai, tik į plotį. Tai visada baigdavosi religinėmis, politinėmis, netgi ezoterinėmis ideologijomis – abstrakčiomis idėjinėmis sistemomis, į kurias būdavo redukuojamas pasaulis. Moderniaisiais laikais nuo intuicijos atitrūkęs racionalumas jau ėmė dominuoti europiečio mąstyme ir lėmė socialinio gyvenimo evoliuciją. Be to, jis įgijo naują formą: tikrovė buvo redukuojama jau net ne į abstraktų konceptą, o į skaičių, į matematinius skaičiavimus. Taip gimė modernieji tikslieji mokslai ir, žinoma, technologijos. Remdamasis Makso Vėberio ir Edgaro Morino terminologija, šį racionalumo veikimą, neatsižvelgiantį į intuityvumą, pavadinau tikrovės racionalizacija. Tikra yra tai, ką galiu apskaičiuoti. Ir taip iki begalybės, kertant vis naujas ribas. Netgi emocinių patirčių tikrumo kriterijumi yra tapęs tam tikras jų apskaičiuojamumas, išmatuojamumas, geriausia – piniginiu vienetu. J. Patočka vėlgi tiksliai nusakė šią būklę: „turėti“ dominuoja prieš „būti“. Tas pačias sąvokas, tik labiau psichologiniame registre, vartojo ir Erichas Fromas.

Racionalumas, atitrūkęs nuo mąstymo į gylį, išduoda pats save. Racionalizacija jau nebėra racionalumas, o išvirsta į tam tikrą beprotybę. Šį virsmą yra puikiai aprašęs Zigmundas Froidas. Nuo intuicijos atitrūkęs protas tampa automatiškai veikiančia, beasmene iracionalia jėga. O skatinamas europietiškojo impulso nuolat kirsti ribas, jis tampa nepaprastai pavojingas visai žmonijai.    

 

Savo monografijoje „Europos mąstymo kryptys ir ateities“ rašote „nerimo objektas nėra kokia nors viena iš gyvenimo sričių, pavyzdžiui, ekonominė, politinė ar ekologinė situacija planetoje, bet – žmonijos kaip visumos egzistencija, visų gyvenimo sričių visetas Tai lyg pasaulio baigties nuojauta“. Ar tai reiškia, kad Europa, jos visuomenė turi keistis arba išnyks? Su kokiomis problemomis ji susiduria?

Žmonija, kurios istorija šiuo metu yra vedama Europoje atsiradusio bet kokią tikrovę technologizuojančio mąstymo, artėja prie kritinės ribos. Impulsas kirsti ribas sėkmingai veikia, bet yra atitrūkęs nuo mąstymo į gylį, todėl žmogus labai kryptingai juda prie lemiamos ribos – paties žmogaus, pačios žmonijos, pačios žmogiškosios prigimties ribos kirtimo. Turiu omenyje transhumanistinį judėjimą. Žmogus yra keičiamas mašina, dirbtiniu intelektu. Pastarasis nedarys skaičiavimo klaidų, nesirgs, nepasiduos emocijoms, neturės biologinių poreikių, nemirs – tobula būtis protui, funkcionuojančiam grynai pagal apskaičiuojamumo principą. Transhumanizmo šalininkai aiškiai deklaruoja, kad žmonija turės gyvenimo estafetę perduoti dirbtiniams intelektams ir šis perdavimas – tai natūralios kosminės evoliucijos, įkvėptos Dievo, etapas. Taikant nanotechnologijas ir manipuliuojant genais, galima kalbėti ir apie žmogaus biologinės prigimties „praplėtimą“. Tačiau koks bus „praplėstų“ žmonių santykis su „nepraplėstais“ ir tarpusavyje? Tai neabejotinai sukeltų mirtinų problemų žmogaus egzistencijai.

Transhumanizmo judėjimas tėra technologizuoto proto atsakas į daugybę kitų problemų, sukurtų to paties proto, atitrūkusio nuo mąstymo į gylį šiek tiek ankstesniuose istorijos etapuose. Viena tokių problemų – nacijos suabsoliutinimas, jos pastatymas į aukščiausios būties, į Dievo vietą. Pridengiama gražiausiais lozungais nacionalistinė šovinistinė logika pasižymi hipnotiniu poveikiu: užsidegęs šovinistinio pobūdžio idėjomis žmogus tiki net bukiausia sąmokslo teorija, kvailiausiomis fake news, ieško priešų ir svarbiausia – yra pasirengęs žudyti. Tauta ir nacija yra didelės vertybės, bet su sąlyga, kad jų tapatybė bus kuriama mąstymui skverbiantis į tikrovės gelmę. Jeigu mąstymas eina tik į plotį, nacionalizmas tampa siaubingai destruktyvia jėga. Tai karo logika, kurią pastebime šiuo metu atgimstančiuose kraštutinių dešiniųjų judėjimuose. Ypatingą nerimą kelia tai, kad dėl technologinio progreso žmonija yra susikūrusi tokių ginklų, kuriais galima sunaikinti ją visą. XX amžiuje, pirmą kartą istorijoje, žmonija yra atsidūrusi tokioje situacijoje, kai jos visiškas susinaikinimas tapo teoriškai įmanomas.

Kita problema, kurią sukūrė racionalizuotas, nuo mąstymo į gylį atitrūkęs protas, yra ekonominė visą globalizuotą pasaulį apraizgiusi sistema, vadinama neo- arba ultraliberalizmu. Ši sistema – tai žmonių susvetimėjimo, socialinės atskirties šaltinis. Visų ir kiekvieno konkurencija su kiekvienu kitu tapo didžiausio psichologinio ir dvasinio diskomforto veiksniu, kompromisų su sąžine, etinės degradacijos varikliu. Ultraliberalistinis ekonominis modelis yra ydingas, dėl jo kyla ekonominės krizės. Baisiausia, kad racionalizuotas mąstymas iš jų nepasimoko: klaidos, sukėlusios 2008 metų pasaulinę krizę, kartojamos ir šiandien.

Dėl racionalizuoto mąstymo taip pat esame prie ekologinės katastrofos slenksčio, ir tai žmonijai gresia išnykimu. Įdomiausia, kad akivaizdūs klimato atšilimo įrodymai yra neigiami kaip tuščios teorijos. Ir tai dažnai daro radikalų dvasingumą propaguojančios grupuotės, kaip antai Jungtinių Amerikos Valstijų evangeliniai judėjimai, kuriais sėkmingai naudojasi bet kokį dvasingumą neigiantys populistiniai politikai ir nuožmiausi ultra-liberalistinės sistemos protagonistai. Pastarieji, beje, sėkmingai naudojasi ne tik naiviais evangelistais, bet ir nacionalistais, nežiūrint to, kad tauta kaip vertybė jiems visiškai neegzistuoja. Galima šaukti „America first!“, o viduje nusispjauti ant Amerikos žmonių ir viso pasaulio. Racionalizuotam ultra-liberalistiniam mąstymui svarbiausia yra narciziškas tenkinimasis savuoju ego.

Galiausiai technologijos yra pasiekusios tokį lygį, kad gali stebėti ir kontroliuoti kiekvieną iš mūsų atimant bet kokią laisvę. Technologiniu požiūriu artėjame prie distopinės visuomenės. Kinijos valdžia, prie kiekvieno namo kampo įtaisiusi veidus atpažįstančias kameras, ryžtingai žengia šiuo keliu.

Apibendrinant, kai pasaulis tampa tokia neramia vieta, transhumanizmas prisistato kaip išeitis. Išeitis, kuri siūlo greitą visos žmonijos eutanaziją, kad ji nesikankintų savo pačios sukeltose kančiose.

 

VISAS INTERVIU SU MOKSLININKU – PATEIKTAME PRIEDE.

 

Pranešimą paskelbė: Karolina Derbutaitė, UAB „Vox vera”

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą