Įvairenybės

Darbas daliai žmonių vis dar yra privilegija – buvę nuteistieji dirbti nori, bet negali

Įkalinimo įstaigos ir jose esantys žmonės apipinti begale stereotipų. Net ir atlikus bausmę nuteistiesiems dažnai dar ilgai sunku atsikratyti priklijuotų etikečių, o laisvės jausmą užgožia rūpesčiai ir problemos. Tarptautinę tolerancijos dieną – lapkričio 16-ąją – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kviečia geriau susipažinti, kokie iššūkiai tenka žmonėms, užvėrusiems įkalinimo įstaigos duris. 

„Kai kalbama apie stereotipus, su kuriais susiduria buvę nuteistieji, dažnai minima aplinkinių baimė jiems. Tačiau retai susimąstoma, kad ir patys nuteistieji turi nemažai baimių, o išankstinės žmonių nuostatos jas dar labiau sustiprina“, – sako Ieva Mackutė, 2019 m. įsteigusi VšĮ „Prirašytos rankos“. Ši iniciatyva buria savanorius, kurie kuria ir veda užimtumo veiklas įkalinimo įstaigose.

Pasak penkerius metus įkalinimo įstaigose savanoriaujančios I. Mackutės, dažną nuteistąjį kasdienybėje lydi nežinomybė ir nerimas – kas bus, kai bausmės laikas baigsis? Kalintieji svajoja, kuria ateities planus, tačiau daugelis ir patys supranta – realybė dažniausiai būna kitokia, nei tikimasi.

„Atgavusiems laisvę tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Tiems, kurie kovoja su priklausomybėmis, laisvėje atsiranda daugiau pagundų. Dalis neturi šeimos, artimųjų, arba iš jų nesulaukia palaikymo. Nemažai neturi jokių santaupų. Jiems reikia ne tik psichologinės, bet ir kasdienės praktinės pagalbos – pradedant būsto susiradimu, CV susikūrimu ir baigiant susipažinimu su naujausiomis technologijomis, kalbų mokymusi. Jeigu nėra padedančių, iš įkalinimo įstaigos išėjus į niekur, be nieko ir pas nieką, susivokti naujoje realybėje yra labai nelengva“, – sako I. Mackutė.

Nors ji džiaugiasi išgirstanti gražių istorijų, kaip bausmę atlikusiems žmonėms pavyksta įsilieti į gyvenimą laisvėje, savanorių ausis pasiekia ir liūdnos situacijos. Pavyzdžiui, vadovui įmonėje sužinojus, kad darbuotojas yra teistas, jis iškart buvo atleistas net neslepiant priežasties.

„Išankstinis „nurašymas“ dar labiau menkina kalėjusių asmenų savivertę ir pasitikėjimą savimi, o to dažnam ir taip trūksta įkalinimo įstaigoje. Nepagalvojame, kad buvę nuteistieji jau patys save smerkia dažnai labiau nei aplinkiniai. Susirasti darbą ir sėkmingai integruotis į visuomenę jiems yra sunkiau ir dėl kitų priežasčių: mažesnės darbo patirties, pauzių darbinėje patirtyje, žemesnio išsilavinimo, trūkstamų įgūdžių ir t.t.“, – pasakoja I. Mackutė.

Savanoriai imasi padėti užkaišyti bent dalį šių spragų. Tokios organizacijos kaip „Prirašytos rankos“ įkalinimo įstaigose organizuoja kompiuterinio, finansinio raštingumo kursus, moko anglų kalbos,  gyvenimo aprašymo rengimo, skatina darbdavius noriau įdarbinti buvusius nuteistuosius ir t.t.

Savanoriai į įkalinimo įstaigas atneša ne tik praktinės, bet ir emocinės, socialinės naudos nuteistiesiems. „Kaip neteisinga iškart pasmerkti nusikaltusius žmonės, taip nereikia ir galvoti, kad jie yra bejėgiai, kuriuos reikia gelbėti. Verčiau suteikti jiems įrankių, kad jie patys atrastų savo stipriąsias puses ir pamatytų savo potencialą. Keičiant gyvenimus, jiems be galo svarbu pajusti, kad yra jais tikinčių žmonių, kad ne visi jų baiminasi ir atstumia“, – įsitikinusi I. Mackutė.

Integracijos nauda – ir pačiai visuomenei

Rūpinantis reintegracija, įkalinimo įstaigose nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti pagrindinį išsilavinimą, įgyti profesiją, taip pat duodamas šansas įsidarbinti dar atliekant bausmę. Visgi, stingant didesnio darbdavių susidomėjimo, tokios galimybės sulaukia mažiau nei pusė nuteistųjų.

„Darbas įkalinimo įstaigoje yra labai svarbus motyvatorius. Kad gautų progą dirbi, nuteisti asmenys turi pavyzdingai elgtis, neturėti nuobaudų ir pan. Darbas jiems yra privilegija. Apmaudu, kad jau atlikus bausmę, dėl neigiamo darbdavių požiūrio įsidarbinimas ir laisvėje daliai tebelieka privilegija“, – pastebi I. Mackutė.

Socialinės iniciatyvos „Lygink rūbus, ne žmones“ koordinatorės Erikos Jocytės teigimu, pačiai visuomenei yra vertingiau, jeigu buvę nuteistieji sėkmingai integruojasi ir turi galimybių kurti gyvenimą be nusikaltimų.

„Ko mes visi norime – tai įvairiapusiškai stiprios komandos. Toks troškimas galioja tiek kalbant apie visą šalį, tiek apie miestelio bendruomenę ar įmonės darbuotojus. Vienas iš būdų to pasiekti – būti atviriems žmonėms su įvairiomis patirtimis ir patiems įsitikinti, kad visi galime dirbti lygiai taip pat gerai, nesvarbu, kokia mūsų praeitis ar fizinė situacija“, – sako ji.

Pasak E. Jocytės, Lietuva kasmet vis tvirčiau žengia šiuo keliu, tačiau dar akivaizdus ir neišnaudotas didžiulis potencialas darbo rinkoje įtraukiant įvairių grupių asmenis.

„Noriu padrąsinti žvelgti plačiau ir suteikti galimybę tiems, kuriuos neretai pamirštame. Tai gali pakeisti ne tik to vieno žmogaus gyvenimą, tačiau iš bendrystės išlošiame ir mes visi. Valstybei reikės skirti mažiau išteklių integruotis negalinčių buvusių nuteistųjų išlaikymui ir priežiūrai, bus sprendžiamas darbo jėgos trūkumas, o pati visuomenė taps tvirtesnė ir atsparesnė“, – įsitikinusi E Jocytė.

I. Mackutė iš „Prirašytų rankų“ džiaugiasi pastebinti, kad situacija visuomenėje pamažu krypsta teigiama linkme. Jaunimas jau turi gerokai mažiau nepagrįstų baimių dėl „kitokių“ žmonių, pasižymi didesniu noru be išankstinių nuostatų bendrauti su aplinkiniais ir neskuba smerkti išgirdus vos vieną faktą iš asmens istorijos.

Tekstas yra socialinės kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ dalis, kuri yra finansuojama Europos Socialinio fondo lėšomis. Kampanija siekiama pakeisti visuomenės ir darbdavių nuostatas bei parodyti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis. Kampaniją inicijuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Pranešimą paskelbė: Rūta Jankauskaitė, UAB „Fabula ir partneriai”

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą