Įvairenybės

Danijos verslininkas: būti atsakingu tėvu po skyrybų yra prestižas

Danijos verslininkas: draugiškos skyrybos ir atsakinga tėvystė – naudinga ekonomikai, todėl valstybė daug investuoja į pagalbos tėvams įrankius

Daug laiko Lietuvoje leidžiantis danas Henrik Vester-Andersen sako esantis pirmosios kartos vyras, feminizmo judėjimo Danijoje dėka jau auginęs vaikus lygiavertiškais pagrindais – tiek pat įsitraukęs ir atsakingas, kaip ir jų mama. Nepaisant išgyventų skyrybų, jis pasakoja apie Danijos visuomenės normas, kad būti atsakingu ir rūpestingu tėvu po skyrybų laikoma prestižu. Verslo konsultantas H. Vester-Andersen pasakoja apie palaipsniui susiformavusį visuomenės požiūrį į lygiavertę tėvystę ir pragmatiškų danų paskaičiavimą, kad valstybės pagalba tėvams – svarbi šalies ekonomikai.

Dažnai painiojami du dalykai – vyro ir moters romantški santykiai su tėčio ir mamos įsipareigojimais vaikui. Kokia situacija Danijoje?

Supratimas, kad meilės reikalus reikia atskirti nuo tėvystės įsipareigojimų, tikrai didėja. Sunkius jausmus, kurie lieka po skyrybų, būtina atskirti nuo tėvystės įsipareigojimų ir jausmų vaikams. Juk su vaikais skyrybų nebūna. Aišku, tai sunku balansas. Kai tavo jausmai įžeisti, jautiesi įskaudintas, sunku išlaikyti tą pusiausvyrą.

Bet visuomenėje labai daug apie tai kalbama ir auga supratimas, kad vaikai tikrai kenčia, jeigu tėvai nesutaria ir tėvų pareiga pasirūpinti, kad jų skyrybos kuo mažiau neigiamai veiktų vaikus. Todėl Danijoje stipriai auga sąmoningumas „išsiskirk gražiai“, atskirk tėvystę nuo patnerystės ir kovok tarpusavio kovą neįtraukdamas vaikų, jeigu išvis yra reikalas kovoti.

Kaip šis sąmoningumas susiformavo Danijos visuomenėje?

Yra objektyvūs duomenys, įrodantys, kad tėvų nesutarimai tiesiogiai kenkia vaikams, juos skaudina ir pažeidžia. Be to, tai paprastas logiškas mąstymas – neužkrauk savo problemų vaikams.

Sąmoningumas kinta per ilgą laiką. Danijoje jau turime gal 25 metus patirties, kai mama ir tėtis yra vienodai atsakingi už vaikus. Tėčiai nėra suvokiami tik kaip šeimos maitintojai, jie iš tikrųjų rūpinasi vaikais. Mums nebereikia to diegti ar skiepyti, nes mąstymas, kad tėtis yra lygiavertis vaiko augintojas, jau egzistuoja visų pusių galvose: mamos, tėčio, vaiko, visuomenės.

Ar tam padeda įstatymai, ar žmonės tokie sąmoningi?

Žinoma, tai reikia formalizuoti. Politikai diktuoja mentalitetą, užduoda toną ir rodo kryptį, leidžia įstatymus. Žmonės juos išrinko, tad viskas susiję. Įstatymai yra būtini, kad nustatytų ribas, įsipareigojimus, teisingą atsakomybę abiems tėvams. Galiausiai žmonės turi elgtis pagal tuos įstatymus.

Kokie dabar įstatymai skyrybų atveju?

Anksčiau vaikas likdavo gyventi su mama, bet prieš kelis metus labai aiškiai įtvirtinta, kad abiejų tėvų atsakomybė yra vienoda ir jie tarpusavyje susitaria – kur vaikas gyvens ir visa kita. Bazinis sprendimas, kad vaikas gyvena 50/50 su mama ir tėčiu, o nuo šio pradinio taško jie jau gali laisvai varijuoti, susitarti.

Danijoje veikia šeimos teisės namai (dan. Presidium), kur psichologai ir teisininkai dar prieš skyrybų bylai pasiekiant teismą, padeda tėvams susitarti. Jie padeda užtikrinti ir įstatymų laikymąsi, bet daug svarbiau – padeda besiskiriančiai porai susėsti kartu ir viską išdiskutuoti bei rasti draugiškus sprendimus.

Nemokėjimas kalbėtis poroje apsikritai yra viena didžiausių problemų. Ar Danijos visuomenėje skatinamas įprotis susėsti ir pasikalbėti?

Taip, bet priežastis slypi daug giliau nei gebėjimas kalbėtis: skyrybos Danijoje nėra suvokiamos kaip socialinė katastrofa. Kultūrinės normos leidžia žmonėms išsiskirti ir susikurti geresnį gyvenimą.

Egzistuoja normalus visuomenės priėmimas, kad santuoka gali funkcionuoti puikiai ir gali būti, kad dviejų žmonių keliai išsiskirs ir dėl to jie nebūtinai turi virsti priešais. Aišku, tai slypi labai giliai kultūroje.

Jeigu visuomenė žiūri į skyrybas kaip į nesėkmę, tai jau yra pagrindas krizei, kuri persiduos ir vaikams. Bet jeigu visuomenė į skyrybas žiūri kaip į kažką, kas gali atsitikti, nes tas žmogus, kurį tu įsimylėjai, vedei, susilaukei kartu vaikų, tai dar nereiškia, kad jūs vienas kitam būsite tinkamiausi partneriai visą likusį gyvenimą. Puiku, kai poros gyvena ilgai ir laimingai, bet taip pat normalu, kad pora prieina momentą, kai verta pažvelgti vienas kitam į akis ir pasakyti „viskas gerai, mes auginame puikius vaikučius, bet dabar mums laikas pasukti skirtingais keliais“.

Kai gyvuoja tokia socialinė norma, ji turi daugiau reikšmės už gebėjimą kalbėtis apie problemas. Nes jeigu aplinkiniai tavęs nesmerkia dėl skyrybų, nekomentuoja, tavęs nevadina niekšu dėl to, kad inicijavai skyrybas, nebelieka pagrindo tai krizei skyrybų metu. Taigi, pora susėda ir kalbasi, nes viską galima sutvarkyti ir išspręsti.

Tada žengiame vienu žingsniu toliau – jeigu sugebi išsiskirti gražiuoju, lieki draugais, aplinkiai žmonės tai vertina, giria tave už tai. Tai suvokiama kaip prestižas – būti rūpestingu tėvu po skyrybų, tuo, kuris sprendžia problemas atsakingai, kaip suaugęs žmogus.

Skyrybas lydi daug pykčio. Kaip perlipiti per pyktį vardan vaiko?

To pykčio būna daug mažiau,  jeigu objektyviai pasižiūri į savo santuoką. Kai nuimi draugų, aplinkinių lūkesčius ir visa kita, kas generuoja pyktį, ne tiek daug pagrindo pykčiui ir lieka.

Aišku, pasitaiko tikrai baisių skyrybų ir plėšymosi teismuose, bet kalbu apie tai, kad turime platesnį, atviresnį požiūrį, o ne tradicinį konservatyvų požiūrį į skyrybas.

Pavyzdžiui, mano draugas išsiskyrė su žmona, skyrybos buvo sunkios. Jau gal dešimt metų ji gyvena su antru vyru. Mano draugas nusipirko laivą per pusę su savo buvusios žmonos vyru. Jie kartu sutinka šventes, nes turi vaikų.

Dar vienas mano draugas išsiskyrė su žmona, ši sutiko kitą vyrą, už kurio ketino ištekėti. Tradiciškai tėvas palydi nuotaką prie altoriaus, o ji neturėjo tėvo, todėl paklausė savo buvusio vyro, ar šis nuvestų ją prie altoriaus, ir jis sutiko. Tai buvo gražios vestuvės, pilnos supratingumo, kad mes turėjome puikų gyvenimą, bet dabar kažkas pasikeitė ir mes nebenorime gyventi kartu, bet mes galime likti draugais – kodėl turėtume išmesti ar tepti purvu tuos metus, kai gražiai gyvenome kartu ir buvome artimi?

Tai įprasta Skandinavijoje. Aš išsiskyriau prieš 15 metų, per tą laiką šventėme daugybę gimtadienių kartu, neseniai po artimo žmogaus laidotuvių mums norėjosi šiek tiek laiko praleisti kartu tik keturiese: mūsų dukros ir aš su buvusia žmona. Įdomu tai, kad nors dukros jau suaugusios, aš matau, kaip jos džiaugiasi kaskart, kai būname visi keturi. Jos puikiai suvokia, kad mes niekada nebebūsime kartu su jų mama, kad išsiskirdami pasielgėme teisingai, bet mes vis tiek esame kaip šeima ir dukros dėl to be galo džiaugiasi.

Vaikams ypač svarbu, kad jų tėvai sutartų tarpusavyje. Ir man, kaip tėvui, tai yra puiki motyvacija būti atsakingu ir rūpestingu tėvu.

Daug jūsų atsakymų veda prie paprasto, nedramatizuoto požiūrio į skyrybas. Kaip ir per kiek laiko susiformavo toks požiūris?

Mano atveju, mano žmona pasirinko būti su kitu vyru. Aišku, kad tai užgavo mano jausmus, man prireikė pusės metų, kad tai priimčiau ir judėčiau pirmyn. Tai pilnas prieštaringų jausmų laikotarpis, bet jo sunkumo neužkrovėme vaikams. Pasidalinome jų priežiūrą 50/50. Nors jaučiausi gana sudaužytas, kai ji mane paliko, per pusę metų permąsčiau ir supratau, kad iš tikrųjų netikome vienas kitam. Ir tada mes atsipalaidavome ir tapo lengva kartu dalyvauti vaikų renginiuose, šventėse ir gyvenime. Susipažinau su jos nauju vyru ir tai man buvo normalu.

Svarbiausia, kad visuomenė mūsų neteisė už skyrybas. Mano tėvai man neaiškina, kad ji – kalė. Nėra jokio visuomenės požiūrio ar užuojatos, kad aš pralaimėjau mūšį. Gal netgi atvirkščiai – aš laimėjau mūšį. Skyrybos visada turi priežastį. Santykiai neįmanomi, jeigu juose dalyvauja tik vienas.

Kaip po skyrybų tėvai dalinasi finansines išlaidas vaikams?

Už kiekvieną vaiką valstybė moka išmokas. Kuo mažesnės pajamos – tuo didesnė išmoka. Šeimos teisės namai padeda rasti geriausius sprendimus tėvams, viską aptariant iki detalių. Pavyzdžiui, aš pirksiu vaikams žieminius rūbus, mes abu vešimės juos vasaros atostogų, kas moka už mokyklą, darželį, būrelius – padalinate visas išlaidas ir tada valstybės išmoka tenka tam iš tėvų, kuris patiria daugiau išlaidų. Paprastai tai nesukelia problemų, abi šalys su šios institucijos pagalba susitaria.

Kaip manote, kokios įtakos tam turi, kad Danija yra turtinga šalis, gerovės visuomenė?

Žinoma, tai svarbus veiksnys. Danijoje dauguma moterų turi profesijas, darbus, pajamų ir saugumą. Šiandien retai kur rasime moterį, kuri neturi išsilavinimo ir visąlaik buvo tik namie.

Todėl po skyrybų gali būti, kad teks atsisakyti didelio namo ir pasirinkti mažesnį butą, bet kiekvienam vyrui ir moteriai tai prieinama. Jeigu skyrybų atveju viena šalis tampa finansiškai labai pažeidžiama, tai  apsunkina situaciją ir sukelia daugiau konfliktų. Dėl to Danijoje turime mažiau streso, nes visi turi bazinį finansinį pagrindą. Net moteris, neturinti aukštesnio išsilavinimo ir dirbanti mažai apmokamą darbą, gali gyventi savo būste ir pasirūpinti vaikais.

Todėl Lietuvoje daug kalbama apie tai, kad jeigu vien moterys eis vaiko priežiūros atostogų, tai smarkiai atsiliepia ateityje – moterų skurdas vyresniame amžiuje žymiai didesnis…

Abu tėvai yra vienodai atsakingi už vaiką. Jeigu po skyrybų vienam iš tėvų užkraunama didesnė finansinė ar kitokia našta, kitas turi ją kompensuoti. Todėl taip, vaikų priežiūros atostogos ir visa kita turi būti padalinta. Jūs esate du tėvai, abu vienodai atsakingi už vaikus. Tai – bazinis, esminis, pamatinis suvokimas, kurį turi diegti ir palaikyti politikai ir kitos organizacijos.

Tai – sunkus mūšis, nes išlenda daug patriarchalinio mąstymo, kultūrinio paveldo, žmonės svaido juokelius apie bandomas keisti socialines normas, iš naujoviško požiūrio ir elgesio pionierių dažnai šaipomasi. Todėl pakeisti tokias socialines normas yra sunkus ir ilgas kelias.

Danijoje tai jau tapę norma, kad mama ir tėtis – vienodai atsakingi?

Sostinėje Kopenhagoje, ypač tarp jaunų šeimų – tai jau 100 proc. normalus suvokimas. Kur nors nutolusiose vietovėse vakarų Jutlandijoje yra daugiau tradiciškai mąstančių šeimų. Bet bendrai Danijoje yra geras supratimas, kad tėtis ir mama yra vienodai atsakingi už vaikus.

Jeigu tėtis dingsta, kaip tada?

Sistema neleidžia tėvui išsisukti nuo atsakomybės už vaikus, mama ir vaikas dėl to nenukentės. Jeigu teismas paskiria, kad po skyrybų tėvas turi pervesti mamai po sutartą sumą pinigų kas mėnesį vaiko priežiūrai, o tėvas dingsta, tą sumą perveda valstybė, o paskui išsireikalauja iš tėvo.

Ar gaunate pagalbos iš psichologų? Nes tikrai turi būti labai sąmoninga visuomene…

Šeimos teisės namai teikia daug pagalbos įrankių, nes tai svarbu ne tik mums kaip socialiai atsakingai valstybei, bet tai svarbu ir valstybės ekonomikai.

Jeigu padedi porai sklandžiai, garbingai išsiskirti, tai žymiai sumažina galimų problemų skaičių visuomenėje. Nes civilizuotai išsiskyrę žmonės galės toliau normaliai gyventi, bus psichologiškai sveikesni, jie sėkmingai dirbs, neapkraus teismų sistemos.

Todėl valstybės lygmeniu ekonomiškai naudinga investuoti, sukurti įrankius ir sprendimus, kurie padeda besiskiriančiai šeimai. Kalbame apie balansą – tai investicija į ateitį, kuri su kaupu atsiperka.

Pagal Lietuvos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausą, 65 proc. mano, kad tėčiai gali taip pat gerai pasirūpinti vaikais, kaip ir mamos. Ar Danijoje keliate tokį klausimą?

Atsakyti labai lengva – aišku, kad vyrai puikiai geba pasirūpinti vaikais.

Bet nenoriu, kad Danija skambėtų kaip pieno ir medaus šalis. Aš susilaukiau vaikų dar praėjusiame amžiuje, mano vyriausiai dukrai ką tik suėjo 30, jauniausiai – 25 metai. Man tai buvo mokymosi laikotarpis. Mano žmona parodė labai stiprią valią ir primygtinai reikalavo, kad aš lygiavertiškai rūpinčiausi vaikais.

Atvirai pasakysiu, jeigu ji nebūtų reikalavusi, aš tikrai būčiau nuėjęs lengvesniu keliu ir turbūt būčiau galvojęs, kad ji labiau turi atsisakyti savo darbo ir ambicijų negu aš.

Aš esu turbūt pirmos kartos atstovas, kai Danijoje prasidėjo toks mąstymas, kad mama ir tėtis turi lygiavertiškai įsitraukti į vaikų auginimą.

Mūsų kartos moterys jau turėjo stiprų išsilavinimą, visos galėjo finansiškai savimi pasirūpinti, rodė stiprią valią. Jos buvo 60-70-taisiais metais vykusios savo tėvų feminizmo kovos vaisiai. Jos buvo to laikotarpio tėvų dukros ir jose jau buvo pasėta lygybės sėkla.

Aš esu pirma karta, kuri tikrai pajautė šią naują lygiateisiškumo bangą, vienodą mamos ir tėčio atsakomybę auginant vaikus.  Labai gerai, kad turėjau atkaklią žmoną ir nenuėjau lengviausiu keliu. Tai man didžiausia dovana gyvenime, kad aš buvau priverstas būti lygiaverčiai atsakingu tėvu.

Tiesa, aš turėjau darbą, su kuriuo keliavau po pasaulį 150 dienų per metus, tai natūraliai mūsų atsakomybės pasidalino, bet mano dukrų suvokime net nėra vietos tokiam požiūriui, kad tėvas turėtų būti mažiau atsakingas už vaikus nei mama.

Tokiam mąstymo pokyčiui prireikia kelių kartų.

Ar ne dėl tokios moterų nepriklausomybės Danijoje toks aukštas skyrybų procentas?

Laimingos skyrybos yra daug geriau už nelaimingą santuoką, todėl aukštas skyrybų skaičius nebūtinai yra blogas ženklas.  

Kas jums svarbiausia auginant vaikus?

Svarbiausia turėti ryšį su vaiku. Tą jausmą, kad tarp manęs ir vaiko cirkuliuoja atvira bendravimo linija. Kai jiems reikia pasitarti – jie visada galėtų tai padaryti ir absoliučiai pasitikėtų savo tėvais. Jeigu neturėčiau to ryšio, turbūt jausčiausi nevykusiu tėvu. Tą ryšį svarbu užmegzti nuo kūdikystės.

Šis ryšys nėra proporcingas skaičiui, ar tėvai leido 50/50 laiko su vaiku, ar po lygiai kartų pasiėmė iš darželio. Aš vadovavau tarptautiniam verslui ir daug keliaudavau, mano brolis net kartą paklausė „kaip tu gali ką nors žinoti apie savo vaikus, kai tiek daug būni išvykęs“ ir aš to baiminausi, kad dukros nebūtų užaugusios su nuoskauda „tėčio nebūdavo šalia“. Aš jų daug kartų to klausiau ir jos patvirtino, kad jos manęs nekaltino ir kad tai nepažeidė mūsų pamatinio ryšio, pasitikėjimo ir tarpusavio supratimo.

Mes iki šiol turime tikrai gilių pokalbių, kur yra vietos ašaroms. Ir tai man paglosto širdį, kad aš esu pakankamai geras tėtis – ne tobulas, bet turiu dukrų pasitikėjimą. Kai, regis, visa kita nesiseka, mes su vaikais visada turime vienas kitą.

Tėvystė niekada nesibaigia. Nesvarbu, kiek vaikui metų, jiems vis tiek norisi to jausmo, kad jie gali saugiai įsirangyti tėvams ant kelių ir vėl pasijausti vaikais.

Pranešimą paskelbė: Vilūnė Kairienė, Mediaskopas, UAB

Parašykite komentarą