Lietuvoje miesto ir kaimo mokyklų penkiolikmečių matematikos rezultatų skirtumas siekia 71 PISA tašką – tai maždaug 54 proc. daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis, kuris siekia 46 taškus. Tačiau šis skirtumas savaime nepasako, kuri mokykla yra „geresnė“. Jis atkreipia dėmesį į kitą problemą – vaikų mokymosi sąlygos ir galimybės gali labai skirtis, o galutiniai rezultatai ne visada parodo, kiek prie vaiko pažangos prisidėjo pati mokykla.
Už gyvenamosios vietos slypi daug daugiau nei adresas: mokytojų prieinamumas, šeimos socialinė ir ekonominė aplinka, bendraklasių sudėtis, mokyklos kultūra, papildomos galimybės ir individualus dėmesys vaikui. Todėl vertinant mokinių rezultatus svarbu žiūrėti ne tik į galutinį skaičių, bet ir į tai, kokią pažangą vaikas padarė bei kokias sąlygas mokytis jam sukūrė mokykla.
„Pašto kodas vaiko nemoko. Tačiau jis gali būti susijęs su tuo, kokios mokymosi galimybės mokiniui yra prieinamos. Vienur jų gali būti daugiau, kitur mažiau, ir tai nėra nei vaiko, nei jo šeimos pastangų matas. Todėl švietimo kokybę turėtume vertinti ne pagal tai, kur vaikas mokosi, o pagal tai, ar mokykla geba padėti jam daryti prasmingą pažangą“, – sako darželių ir mokyklų „Pažinimo medis“ Vilniaus mokyklų vadovė ir ugdymo specialistė Rita Navikienė.
Mokinio rezultatams svarbi visa mokymosi aplinka
Mokytojo kompetencija yra reikšminga mokymosi kokybės dalis, tačiau būtų per siaura ją vertinti atsietai nuo aplinkos. Su vaiko pažanga siejasi santykis su mokytoju, saugumas, priklausymo klasei jausmas, aiškūs susitarimai ir tai, kokie akademiniai lūkesčiai jam keliami.
Tai rodo ir tarptautiniai duomenys. PISA 2022 duomenimis, OECD šalyse vidutiniškai apie 55 proc. mokinių, dažniau patiriančių mokytojų palaikymą, teigė mėgstantys mokykloje mokytis naujų dalykų, o tarp rečiau tokį palaikymą patiriančių mokinių taip atsakė apie 43 proc. Didesnis mokytojų palaikymas taip pat siejamas su didesne motyvacija mokytis.
„Psichologinis saugumas nereiškia, kad atsisakoma akademinių iššūkių ar aukštų lūkesčių. Stiprioje mokymosi aplinkoje vaikui saugu klausti, klysti ir bandyti iš naujo, kartu aiškiai suprantant, kad iš jo tikimasi pastangų, atsakomybės ir pažangos. Būtent saugaus santykio ir aukštų akademinių lūkesčių dermė padeda vaikui augti“, – sako R. Navikienė.
Galutinis rezultatas ir mokinio padaryta pažanga nėra tas pats
Aukšti mokinių rezultatai savaime dar neatsako į klausimą, kiek prie jų prisidėjo mokykla. Du vaikai mokslo metus gali baigti tuo pačiu pažymiu, tačiau jų nueitas kelias gali būti visiškai skirtingas.
„Pažymys suteikia informacijos apie mokinio pasiektą rezultatą konkrečiu metu, o pažanga padeda matyti, kaip laikui bėgant keičiasi jo žinios, gebėjimai ir savarankiškumas. Svarbu, kad vaikas matytų savo progresą, o mokytojas pagal tai galėtų parinkti kitą tinkamo sudėtingumo žingsnį“, – sako R. Navikienė.
Vienas svarbių pažangos ženklų – augantis vaiko savarankiškumas: gebėjimas suprasti, kaip jis pats mokosi, įsivertinti ir paprašyti pagalbos tada, kai jos reikia. Tai galima ugdyti ir per ilgesnius projektus. Pavyzdžiui, vyresniųjų klasių mokiniai rengia metinius darbus su darbo vadovais, mokosi planuoti procesą, tyrinėti, atsirinkti informaciją ir argumentuoti išvadas.
Individualus dėmesys nereiškia mažesnių reikalavimų
Individualaus dėmesio reikia ne tik vaikui, kuriam mokytis sunkiau, bet ir tam, kuriam įprastų užduočių jau nebeužtenka. Vienam gali reikėti detalesnio paaiškinimo, daugiau laiko ar kryptingo grįžtamojo ryšio, kitam – greitesnio tempo, gilesnės temos ar sudėtingesnio iššūkio.
„Individualus dėmesys nereiškia, kad kiekvienam vaikui kuriame atskirą programą ar mažiname reikalavimus. Vienam gali reikėti daugiau atramos, kitam – didesnio tempo ar sudėtingesnio iššūkio. Keičiasi mokymosi kelias, bet ne tikėjimas vaiko galimybėmis“, – sako R. Navikienė.
Kaip tai gali atrodyti praktikoje, rodo mokinio, anksčiau patyrusio skaitymo sunkumų, istorija. Kryptingai gaudamas pedagoginę pagalbą jis ilgainiui ne tik atrado jam veikiančias mokymosi strategijas, bet ir gebėjo jomis dalytis su kitais tarptautinėje konferencijoje.
„Šioje istorijoje svarbiausias pokytis įvyko tada, kai vaiko mąstymas pasikeitė iš „man sunku skaityti“ į „aš žinau, kas man padeda mokytis“. Būtent tokį pokytį ir laikome tikrąja pažanga“, – pasakoja R. Navikienė.
Lygiai taip pat svarbu laiku pastebėti vaiką, kuriam trūksta akademinio iššūkio. Tokiu atveju sudėtingesnės užduotys, gilesnis temos nagrinėjimas ar didesnis savarankiškumas gali padėti išlaikyti jo smalsumą ir sudaryti sąlygas tolesnei pažangai.
Renkantis mokyklą verta klausti ne tik apie rezultatus
R. Navikienė siūlo tėvams greta egzaminų rezultatų ir reitingų pasidomėti tuo, ką mokykla daro tada, kai vaikui nesiseka arba kai jam per lengva. Ne mažiau svarbu suprasti, kaip mokykla apskritai matuoja vaiko pažangą.
„Stipri mokykla nėra ta, kuri tik geba parodyti aukštus galutinius rezultatus. Jos kokybę parodo ir tai, kiek stipresnis kiekvienas vaikas tampa joje augdamas. Renkantis mokyklą verta klausti ne tik „kokie jūsų mokinių rezultatai?“, bet ir „kaip matuojate jų pažangą?“ bei „ką darote, kai vaikui sunku arba, priešingai, per lengva?“. Atsakymai į šiuos klausimus apie ugdymo kokybę gali pasakyti daugiau nei vienas galutinis skaičius“, – sako R. Navikienė.
