Tai, kad Kaunas Vilniui nuolat lipa ant kulnų, o daugelyje sričių darbo tempais bei ūkiškumu ir lenkia – faktas. Kaunas neturi tokio svarbaus tautos simbolio kaip Gedimino kalnas, tačiau turi nedaug aukščiu ir statumu nusileidžiantį Aleksoto kalną kairiajame Nemuno krante, nuo kurio viršaus atsiveria įspūdinga senamiesčio panorama. Vasarą statusis kalno šlaitas buvo pradėtas tvarkyti ir jau ateinantį pavasarį visu jo ilgiu, taip pat ir buvusios nuošliaužos vietoje, sužydės iš dekoratyvinių augalų išaustas lietuviškos tautinės juostos ornamentas. Tikėtina, bus gražu. Ir svarbiausia – padaryta ilgam. Mat kauniečių sėkmę šiuo atveju lėmė glaudus darbų vykdytojų bendradarbiavimas su hidroinžinerijos specialistais, pateikusiais mokslu pagrįstas rekomendacijas. O štai Gedimino kalno, už kurį atsakingos „devynios auklės“, šlaitų būklė kelia nerimą ir šiandien.
Pradėjus „byrėti“ reprezentaciniam šalies kalnui ir ėmus konsultuotis su Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) ekspertais, šį rudenį baigtas tvarkyti vienintelis Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitas.
“Mūsų klimato sąlygomis dažniausia kalnų nuošliaužų priežastis yra vanduo. Gedimino kalne 2011 – 2013 metais buvo išpjauta beveik 300 medžių. Laikas ėjo, šių medžių šaknys supuvo ir po žeme susiformavo daugybė tuščių „kurmių urvelių“. Į šias ertmes patekęs vanduo ardo gruntą ir skatina jo slinkimą“, – teigia hidrotechninės statybos ekspertas, ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto docentas Raimondas Šadzevičius.
Pašnekovo nuomone, ant Gedimino kalno stūksojusius peraugusius, tuščiavidurius plačialapius klevus pašalinti reikėjo. Tačiau jokiu būdu nebuvo galima palikti jų kelmų su šaknimis. „Visa tai išrovus buvo tikslinga kalną vėl apsodinti tokios rūšies medžiais, kurių šaknys augtų ne platyn, o gilyn į gruntą. Tačiau tam pasipriešino paveldosaugininkai – esą piliakalnis turi būti „plikas“. Tuomet reikalinga ieškoti kitokių būdų, kaip padidinti šlaitų stabilumą”, – situaciją komentuoja R. Šadzevičius.
ASU specialistai į Gedimino kalno gelbėjimo komandą buvo įtraukti tik po to, kai 2016 m. pabaigoje nuo šiaurės vakarų šlaito (ant kurio įrengtas funikulierius) nuslinko itin grėsminga nuošliauža, atvėrusi ir vidines kalno žaizdas.
„Be abejo, svarbiausių Vilniaus ir Kauno kalnų pirminės situacijos tiesmukai lyginti negalime. Kauniškis žmogaus rankų judintas santykinai mažai – juo pastaraisiais dešimtmečiais tik tiestos kai kurios komunikacijos. O Gedimino kalną žmonės daugiau mažiau judino šimtmečiais – prie jo šlaitų „klijavo“ nuošliaužusį gruntą, pylė įvairų statybinį laužą – tai buvo akivaizdžiai matyti plika akimis po paskutiniosios nuošliaužos rytiniame šlaite. Tikėtina, ne visiems žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai kalne iškasė tunelį su ventiliacine šachta viršuje. Vėliau ši šachta buvo užpilta smėliu. Tačiau mediniai rąsteliai, kuriais buvo sutvirtintas tunelio koridorius, jau supuvę ir ten taip pat atsiradę tuščių ertmių, į kurias sunkiasi vanduo. Maža to, sovietmečio pabaigoje buvo nutarta trimis metrais paaukštinti Gedimino kalno keterą šiaurės vakarų šlaite. O tam, kad ji neslinktų, planuota kalną apjuosti dviem gelžbetonio žiedais, kuriuos turėjo laikyti užinkaruoti poliai. Deja, po nuošliaužų atsivėrus ertmėms, tapo akivaizdu, kad ši konstrukcija nebuvo tinkamai įrengta – betono gniuždomasis stipris yra keletą kartų mažesnis nei turėtų būti pagal projektą, inkarai taip pat nebuvo įrengti laikantis projekte numatytų sąlygų.
Blogybė ir tai, kad šiuo metu išlikę tik dokumentų fragmentai apie pastaruosius dešimtmečius vykdytus darbus. Pats 1994 m. rašiau diplominį darbą apie tuo metu atliekamus Gedimino kalno rytinio šlaito rekonstukcijos darbus. Tebeturiu brėžinį, liudijantį, kad rytiniame šlaite po pėsčiųjų taku polių nėra, tačiau ten atsivėrus nuošliaužai pasimatė sukalti poliai. Vadinasi, net ir išlikusi techninė dokumentacija nėra 100 proc. patikima“, – konstatuoja pašnekovas.
Šio rudens pradžioje Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitas baigtas tvarkyti ir ant jo žaliuoja nauja žolė. ASU mokslininkai šiuo atveju teikė konsultacijas projektuojant šlaito drenažo sistemą bei atliko skaičiavimus, kiek siūlomos šlaitų stabilumo didinimo priemonės padidina kalno stabilumą.
“Šliaužimą stabdančių jėgų suma turi būti 25 – 40 proc. didesnė negu šliaužimą skatinančiųjų. Iš tiesų šių priemonių gali būti įvairių – sulėkštinti šlaitą, nukasti keterą. Vienas brangiausių variantų – apačioje statyti atraminę sieną, kuri laikytų visą svorį. Suprantama, atsižvelgiant į Gedimino kalno paveldosauginę reikšmę, buvo ieškoma labiau tinkamų priemonių. Sudarytame šlaito stabilumo modelyje buvo įvertinta kalno viršuje numatyta įrengti laikina atrama, prie kurios templėmis turėjo būti pririšti šlaite esantys rostverkai. Nesant išsamių duomenų apie dabartines Gedimino kalno hidrogeologines sąlygas, kituose skaičiavimo variantuose priimta, kad sutvarkytas vandens nuvedimas kalno viršuje ir įrengtas drenažas šlaitui neleis visiškai užmirkti”, – aiškina pašnekovas.
Pasak jo, įvertinus visus „už“ ir „prieš“ pirmiausiai šlaito gruntas buvo sulaiptuotas, tada klojamas atvirkštinis filtras, kuris leidžia nuo šlaito bėgantį vandenį sugaudyti ir nuvesti žemyn. Po to užpiltas išlyginamasis skaldos pasluoksnis ir dedami gabionai – tinklo dėžės, pripildytos skaldos mišinio. Prie šių gabionų kabėmis pritvirtinta velėna.
„Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad ASU ekspertų atlikti skaičiavimai pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus pateiktus pradinius duomenis galėjo būti taikomi tik Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito įvertinimui ir negali būti taikomi stiprinant kitus šlaitus. Šiandienos situacijoje belieka apgailestauti, kad dar net nėra paskelbtas konkursas, kas ir kada imsis tvarkyti likusius šlaitus”, – su nerimu kalba R. Šadzevičius, pastebintis, kad Kaunui šiuo atveju pavyko kur kas labiau – iniciatyvos tvarkyti Aleksoto kalną ėmėsi miesto savivaldybė, o konkursą laimėjęs rangovas savo ruožtu parodė iniciatyvą pirmiausia kreipdamasis ASU ekspertų pagalbos. Pastarieji pakoregavo planuotus drenažo sprendinius, taip pat atliko šlaitų stabilumo vertinimą dar prieš pradedant pirmuosius darbus, taigi galime būti ramūs, jog reprezentacinio Kauno kalno neištiks sostinės „brolio“ likimas.
Pranešimą paskelbė: Laura Žemaitienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
