Kukli ir dėmesio nemėgstanti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogė Anna Mažuolienė, 2015 metais apdovanota Metų mokytojo premija, neabejodama sutiko duoti interviu Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) laikraščiui „Šviesa“. „Už savo pasiekimus esu dėkinga ir Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar – LEU) dėstytojams, kurie mane parengė šiam darbui“, – sako mokytoja.
„Kad jūs žinotumėte, kokie „grandai“ mane mokė: prof. habil. dr. Romualdas Vosylius, prof. dr. Pranas Survila, doc. dr. Jonas Banys, doc. dr. Jonas Teišerskis, prof. habil. dr. Gintautas Dzemyda, doc. dr. Edmundas Mazėtis, prof. dr. Joana Lipeikienė. Aš tiesiog negalėjau netapti mokytoja“, – pokalbį pradeda pedagogė. Didžiausią pamoką universitete Metų mokytoja sako gavusi iš doc. dr. J. Teišerskio, kuris itin mylėjo savo studentus. Dabar šitaip A. Mažuolienė myli savo mokinius. „Jis buvo labai supratingas, pilietiškas ir įsijaučiantis į studentą. Iš J. Banio pasisėmiau begalinio tautiškumo ir pilietiškumo, meilės tėvynei, nes jis buvo labai didelis patriotas. J. Banio įvairiausius pasakymus savo pamokose vartoju iki šiol. Tai, ką jis kažkada sakydavo mums, studentams, norėdamas praskaidrinti paskaitą, dabar natūraliai perėjo ir į mano dabartinį bendravimą su mokiniais“, – pasakoja mokytoja.
Gauta Metų mokytojo premija A. Mažuolienei, kaip pati sako, įrodo, kad ji pasirinko teisingai, ateidama į mokyklą. „Tai, ką darau, mano naudojami būdai yra tinkami, ir tai patvirtinimas, kad einu teisinga kryptimi. Aišku, iki tobulybės dar tikrai daug“, – šypsosi Anna. Ji teigia jau 8 klasėje žinojusi, kad bus matematikos mokytoja. „Aš daugiau niekur ir nestojau. Ir magistrantūrą čia (LEU – aut. past.) baigiau. Mokytis nebuvo lengva, bet rezultatai buvo geri. Ir dalyką, ir kryptį pasirinkau teisingai. Tai, kas man sekasi ir kas patinka, teikia malonumą. Ko gero, tai jaučia ir mano mokiniai“, – paklausta, kaip pasirinko pedagogo kelią, atsako mokytoja.
A. Mažuolienė pasakoja, kad ir ją pačią mokiniai išmoko labai daug. Pirmiausia jie moko kantrybės. Anna pamena, kad pirmaisiais darbo metais buvo keista, jog vakar pasakytos informacijos mokiniai jau kitą dieną nebeatsimena. „Pasirodo, ne vieną kartą tenka pasakyti. Tik po to supranti, kad kiekvieno vaiko mokymosi stilius yra individualus, kad kiekvieno tempas ir suvokimas gali būti visai kitoks, kad vienam reikia vaizdinių ir schemų, o kitas turi puikią girdimąją atmintį. Vienas sugeba pats įžvelgti kažkokius sąryšius tarp skirtingų dalykų, kitam reikia parodyti, kaip susieti tai, ką mes girdime, su tuo, ką išmokome vakar. Aišku, mes to mokėmės per psichologijos ir didaktikos paskaitas universitete, bet kol to nepritaikai praktiškai, tol nesuvoki“, – pasakoja Anna.
„Mokiniams esu dėkinga už tai, kad jų dėka išmokau nebūti vienoda kiekvieną dieną“, – sako Anna ir teigia, kad reikia keistis kartu su mokiniais, nes jie neleidžia atsipalaiduoti nė vienai akimirkai. Mokytojui reikia nuolat galvoti, kaip išlaikyti itin aktyvaus, nenusėdinčio vietoje mokinio dėmesį 45 minutes, kaip padaryti, kad pamokos laikas ne tik praeitų, o ir būtų praleistas prasmingai, kad išėję iš pamokos mokiniai išsineštų kažką naujo. „Mūsų dėstytojas J. Banys mums, studentams, sakydavo, kad paskaitas reikia vertinti ne pagal tai, sunku ar lengva, o pagal tai, informatyvu ar ne. Aš tai atsimenu iki šiol ir visada galvoju, ar ši pamoka bus informatyvi mokiniams, ar ne“, – prisiminimais dalijasi A. Mažuolienė.
Mokytoja jaučia šiokį tokį apmaudą, kad universiteto koridoriai aptuštėję, ir sako, jog būtina kelti pedagogo profesijos prestižą. „Mes galbūt visą gyvenimą galime nesusidurti su teisininku, bet negalime nesusidurti su mokytoju. Todėl reikėtų keisti požiūrį į šią profesiją, nes ne taip jau seniai, mano močiutės laikais, kunigas, gydytojas ir pedagogas buvo trys labiausiai vertinamos ir gerbiamos profesijos visuomenėje“, – teigia Anna. Mokytoja sako, kad pedagogo profesija yra be galo atsakinga ir svarbi: kasdien mokytojas bendrauja su mažiausiai 150 paauglių. Reikia būti stipriam ir psichologiškai, ir emociškai. „Tai nėra paprasta, tačiau be galo smagu. Jei eisi į darbą liūdnas ir galvosi tik apie tai, kada gi baigsis pamoka, tai nepasiseks. Pirmiausia pamoka turi būti intelektualinis iššūkis ir mokytojui. Jis pats turi norėti ieškoti naujų medžiagos pateikimo būdų. Tai turi teikti jam malonumą, o ne būti našta“, – sako ji. „Jeigu pasirinkai pedagogo profesiją, tai reikia žinoti, kad studijos nesibaigs uždarius universiteto duris. Nuolat tenka kelti kvalifikaciją, nes juk nuolat atsiranda naujovių, plečiasi informacinių technologijų galimybės, turi pats į save kaip į pedagogą investuoti, norėdamas dirbti sėkmingai ir kūrybiškai“, – pedagogo sėkmės paslaptis atskleidžia A. Mažuolienė.
Paklausta, kokia turėtų būti ideali mokykla, Anna atsakė, kad pirmiausia mokyklą sudaro ne sienos ir ne pastatas, o mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. „Kaip keisis mūsų visuomenė, taip keisis ir mokykla. Pasakyti, kokia turėtų būti ideali mokykla, ko gero, yra neįmanoma, nes mes nežinome, kokie bus visuomenės poreikiai po 5 ar 10 metų. Bet kas tikrai turėtų būti idealioje mokykloje, tai stiprus ryšys tarp šių trijų pagrindinių grandžių. Turėtų būti skatinamas bendravimas, jis turi remtis pasitikėjimu. Jei kažkas nesiseka, reikia ieškoti ne kaltininko, o priežasties, nes mes visi norime, kad vaikas pasiektų kuo aukštesnių rezultatų pagal savo galimybes“, – kalba Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogė A. Mažuolienė, kuri 2015 m. apdovanota Metų mokytojo premija.
Milena Puchova
