Net sušilus bandau kaip tikra kompiuterių specialistė Tau paaiškinti, kas per problemos mano kompui, o Tu tik sėdi ir žiūri į mane… Aš vis taršku nesustodama, o tu tiesiog tyli… Nukreipus savo akis nuo monitoriaus pasisuku į Tave ir sutrikus nuo Tavo žvilgsnio tesugebu ištarti: „Na ko tu į mane taip žiūri?” O Tu staigiai pačiupęs mane už rankos, prisitrauki artyn savęs ir įsisiurbi į lūpas. Visa net nutirpstu… nes tokio veiksmo iš Tavęs nesitikėjau…
Kažkada Tavimi žavėjausi, bet tai buvo jaunos pienburnės paauglės svaigimai, lyg visas pasaulis būtų rožinis, naujos pazintys. Bėgo metai, Tave pamiršau, o dabar… Štai tau kad nori!
Atsitraukęs pasižiūri man į akis… Ir… tyli… Matyt lauki mano reakcijos… O aš… Na ką aš galiu pasakyti.. Kažkur matyt giliai giliai užspaustas jausmas staiga ir vėl išnyra iš mano paauglystės laikų… Sėdžiu sutrikus ir jaučiu kaip visas kūnas virpa… O Tu tik sėdi ir žiūri į mane savo tuo rimtu žvilgsniu… Galiausiai pasilenkęs ir vėl imi mane bučiuoti… Švelniai prisitraukęs visai arti savęs, apkabini… O aš virpu visu kūnu… Tu tą pajauti…
Pakilęs nuo kėdės paimi mane už rankytės ir vediesi nežinia kur… Per tą laiką mes nei vienas neištarėm dar nei žodžio. Pagaliau aš atgavusi sveiką nuovoką bandau ištarti bent žodi, bet Tu tik pridedi pirštą man prie lūpų ir paprašai nekalbėt kol kas… Išssivedi pirmas kartas mane į kiemą… Aplink jau prietema, bet vakaras šiltas… Norėjai man parodyt kaip leidžiasi saulė. Netoli esančio miesto fone, besileidžianti saulė atrodė iš tiesų ispūdingai… Stovėjau ir žiūrėjau, o Tu apkabinęs bučiavai man kaklą ir tyliai šnabždėjai kad mane myli… Ar žinai kiek laiko aš laukiau šitų tavo žodžių?! Visus 4 metus! Galiausiai atsisukau į Tave ir mūsų lūpos vėl susitiko… Paėmęs mane už rankos parsivedei į namus…
Stovėjom kambario viduryje susikabinę už rankų ir žiūrėjom vienas į kitą. Atsargiai pirštų galiukais nubraukei man ant veido užkritusias pirmas kartas plaukų sruogas. Prisitraukęs artyn bučiavai akis, lūpas, kaktą. Vis didėjantis kūno virpulys ir linkstančios kojos, privertė mus atsisėsti… Tačiau Tu nenustojai manęs palengva pažintys bučiuoti ir glamonėti.
Darėsi karšta. Palengva pradėjau segiot tavo marškinėlių sagas ir pridėjus ranką Tau prie krūtinės pajutau kaip stipriai plaka Tavo širdis… Neatsilikai nuo manęs: mano suknelės petnešėlės jau seniai nebesilaikė ant pečių ir ji palengva nuslydusi mano kūnu nukrito čia pat ant grindų. Per visą tą laiką Tu nenustojai manęs bučiavęs. Galiausiai kai ant kūno beliko tik intymiausias kūno vietas dengiantys rūbeliai, Tu stipriai mane apkabinai ir nuo kaklo, tarp krūtų piešdamas liežuviu takelį leidaisi žemyn. Apsukęs porą ratų aplink mano bambą nusileidai dar žemiau ir ėmei bučiuoti mano kojas… Švelniai ir atsargiai nuėmei mano kelnaites ir trumpam atsitraukęs grožėjais Tau atsivėrusiu reginiu. O aš kaip drovi mergaičiukė nuraudau ir automatiškai suglaudžiau kojas… Tu nustebai… O man žodžiai strigo gerklėje Tau pasakyt, kad Tu man pirmas kartas… Tačiau Tu tai perskaitei iš mano išsigandusių akių. Pats pašalinai paskutinį rūbą, kuris dengė tavo kūną… Vęl priartėjęs prie mano veido pradėjai mane bučiuoti… Vesdamas mane beprotystes link, Tu padėjai man atsipalaiduoti ir tyliai šnabzdėdamas man į ausį :”pasitikėk manim” – švelniai liesdamas mane ten apačioje ruošei mane tam lemtingam momentui. Galiausiai stipriu bučiniu užspaudęs mano lūpas atsargiai pradėjai skverbtis į mane. Kažkur papilvėje pajutau stiprų maudulį. Tačiau Tavo susirūpinusios akys ir švelnios glamonės, privertė mane pasistengti ir pakentėti. Palengva pradėjai judėti manyje. Bet matydamas, kad man skauda, nenorėjai baigti… Todėl paleidai mane… Bet tik tam, kad veliau apkabintum… Taip ir užmigau Tavo glėbyje klausydamasi Tavo širdies plakimo. O atsibudusi ryte supratau, kad Tu man padovanojai tai ko man taip truko visa mano gyvenimą: meilę ir laimę būti su mylimu žmogumi…
