Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė Lietuvos teisėjų peticiją

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas) Strasbūre atmetė 5 Lietuvos teisėjų ir vieno teisėjo našlės peticijas prieš Lietuvą dėl tariamų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) pažeidimų.
Peticijose, kurios buvo pateiktos Teismui 2009-2011 metais, buvo teigiama, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalis, nes administracinių bylų dėl teisėjų atlyginimų sumažinimo 1999-2003 metais nagrinėjimo trukmė buvo pernelyg ilga, o bylas nagrinėję teismai buvo šališki. Vidutiniškai vieno teisėjo bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose truko apie 9 metus, todėl, pareiškėjų teigimu, procesas tęsėsi nepateisinamai ilgai.
Pareiškėjai taip pat skundėsi Konvencijos 13 straipsnio (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) pažeidimu, o 4 pareiškėjai taip pat skundėsi dėl Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimo, susijusio su sumažintu ir neišmokėtu jų atlyginimu.
Teismas, nagrinėdamas skundus prieš Lietuvą, pripažino, kad pareiškėjai nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje laikėsi pozicijos, kad peticijos nepriimtinos, nes pareiškėjai nesikreipė, remdamiesi Civiliniu kodeksu, į Lietuvos teismus dėl žalos atlyginimo už pernelyg ilgą proceso trukmę.
Teismas, pripažinęs, kad Lietuvos teisėje jau yra veiksminga priemonė dėl ilgų procesų, pareiškėjų skundus atmetė dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo. Pareiškėjų skundai dėl teismų šališkumo buvo atmesti kaip aiškiai nepagrįsti.
Taip pat buvo atmesti ir 4 pareiškėjų skundai dėl sumažinto ir neišmokėto teisėjo atlyginimo. Teismas priminė, kad nuosavybės teisės apsaugos principai taikytini ir atlyginimams bei socialinėms išmokoms.
Šioje byloje Teismas vertino, ar atitinkamai sumažinus teisėjų atlyginimus nebuvo pažeistas teisingos pusiausvyros tarp jų ir kitų asmenų interesų principas, taip pat ar pareiškėjai dėl atlyginimų sumažinimo nepatyrė pernelyg didelės naštos. Teismas pažymėjo, kad atlyginimai buvo sumažinti Lietuvą ištikus netikėtai ekonominei krizei ir ypač pabrėžė, kad atlyginimai buvo mažinami ne vien teisėjams, bet visam viešajam sektoriui. Teismas ypatingą reikšmę suteikė statistiniams duomenims, pagal kuriuos 1999 metais vidutinis teisėjo atlyginimas buvo 7784 litai, kai tuo tarpu vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje tesiekė 1171 litų. Tai leido Teismui padaryti išvadą, kad teisėjų atlyginimų sumažinimas nesukėlė grėsmės netekti jų pragyvenimo šaltinio ir nebuvo neproporcingas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad 2003 metais pagerėjus valstybės ekonominei situacijai, specialiu įstatymu buvo numatytas sumažintos teisėjų atlyginimų dalies kompensavimo mechanizmas, be to, teisėjai galėjo kreiptis dėl kompensacijos išmokėjimo ir teismine tvarka.