Beveik dešimtmetį Lietuvoje vykdoma strateginio planavimo funkcija vis dar išlieka išskaidyta tarp daugelio institucijų. Vieningos koordinuojančios strateginio planavimo institucijos nebuvimas reikalauja papildomų biudžeto lėšų ir žmogiškų resursų, o tuo pačiu nėra operatyviai ir laiku reaguojama į globalius pokyčius bei iššūkius. Šiuo metu daug kalbama apie biudžeto išlaidų mažinimą pertvarkant valstybės valdymą ir viešųjų valstybės institucijų veiklą orientuojant į rezultatus bei efektyvų mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą. Tačiau sisteminio požiūrio kaip spręsti šias valdymo ir atitinkamai finansavimo problemas trūksta būtent vienoje svarbiausių valstybės valdymo sričių – šalies strateginiame planavime. Nors pirmieji strateginio planavimo žingsniai Lietuvoje buvo padaryti dar 2000 m. ir nuo to laiko pasiekti esminiai pokyčiai bei įdiegta nemažai atskirų strateginio planavimo mechanizmo dalių, tačiau strateginio planavimo funkcijos Lietuvoje išlieka išskaidytos tarp daugelio institucijų. Tuo pačiu nesant bendros koordinuojančios institucijos, trūksta vieningo sisteminio požiūrio, kuriant bei įgyvendint šalies strateginius tikslus bei derinant juos su Europos Sąjungos ar kitais globaliais tikslais. Tai, jog strateginio planavimo sistema šalyje nėra vieninga ir neveikia kaip vientisas organizmas, pripažįsta tiek viešojo sektoriaus atstovai, tiek mokslininkai, tiek strateginio planavimo ekspertai. Pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje sektoriniai, linijiniai, tarpinstituciniai strateginiai dokumentai nėra susieti tarpusavyje (pvz. Valstybės ilgalaikė strategija ir Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 m. nacionalinis veiksmų planas (1)), o veiksmų programos formuojamos kaip atskiros biudžeto eilutės, taip pat nėra informacinės sistemos, sujungiančios ilgalaikį planavimą (VIRS), biudžeto apskaitą (VBAMS), europines lėšas (SFMIS). O vien tik trumpalaikių planinių dokumentų koordinavimui ministerijų strateginio planavimo skyriuose ministerijose dirba virš 80 žmonių. Dabartinės 15-osios Vyriausybės programoje numatyta, jog bus atliekamos reformos strateginio planavimo srityje. Pirmiausia permainos turėtų būti atliktos įvertinus šioms veikloms vykdyti skiriamas biudžeto lėšas, žmogiškuosius ir laiko resursus. Šioje srityje Lietuva galėtų pasinaudoti Vakarų Europos šalių pavyzdžiu ir sukurti vieningą Strategijų koordinavimo/kompetencijos centrą, kuris turėtų viršenybę prieš kitas už planavimą atsakingas institucijas. Pagal užsienio šalių gerąją praktiką, pvz. Jungtinės Karalystės ar Suomijos strateginio planavimo padaliniai (angl. Strategic Unit Commissioning Board, Open Consultation Centre), tiesiogiai pavaldūs Ministro Pirmininko kabinetui, sprendžia strateginio planavimo klausimus nacionaliniame lygmenyje ir nagrinėja, kokių politinių, ekonominių ir socialinių priemonių reikia imtis šalies mastu. Lietuvoje toks „strateginio planavimo kompetencijos centras” (kaip institucijos padalinys ar kaip atskiras juridinis vienetas) galėtų formuoti ne tik ilgalaikius valstybės raidos planus ir koordinuoti daugiau nei 40 nacionalinių sektorinių šalies strategijų, bet ir suderinti jas su išoriniais reikalavimais. Jis užtikrintų suderinamumą su Europos Sąjungos struktūrinės paramos strateginiais dokumentais, Lisabonos strategija, Jungtinių Tautų Tūkstantmečio projektu, kitais pasauliniais darnios plėtros planais ir tarptautiniais susitarimais. Strateginio planavimo funkcijos Lietuvoje būtų atliekamos daug efektyviau sujungus trijų pagrindinių (2) ir kitų atsakingų institucijų ministerijų planavimo padalinių vykdomas veiklas, efektyviau panaudojus jau sukurtus metodologinius, finansinius ir IT išteklius bei pritaikius bendrą stebėsenos sistemą. Toks į vienas rankas sukoncentruotas strateginis planavimas leistų sutaupyti ir nemažai „krizinio” šalies biudžeto lėšų.
