Kiekvienas pirkėjas, įsigydamas maisto produktų, tikisi, kad jie bus saugūs ir kokybiški. Vartotojai, perkantys pigesnius produktus nelegaliose prekybos vietose, rizikuoja savo ir artimųjų sveikata, kadangi šių produktų gamybos, įsigijimo, laikymo, transportavimo sąlygos nežinomos. Jei dėl oficialiai įsigyto nekokybiško produkto galima pareikšti pretenzijas, tai dėl nelegaliai parduoto kreiptis nėra kur. Apie maisto produktų saugą ir kokybę kalbame su Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto vadovu Jonu Miliumi. Ar skiriasi reikalavimai produktams, parduodamiems parduotuvėse ir turguose, tarp jų ir mobiliuose ūkininkų turgeliuose? Dalis vartotojų, taupydami laiką, prekes įsigyja prekybos centruose, kitai daliai pirkėjų rūpi, kaip vienas ar kitas produktas buvo pagamintas ar užaugintas, todėl jie mielai apsiperka turguose, kur gali pabendrauti su pardavėju. Saugos ir kokybės reikalavimai produktams, parduodamiems visose įteisintose vietose, taip pat ir šiuo metu ypač populiariuose mobiliuose ūkininkų turgeliuose, yra vieningi. Ūkininkai produktus gamina iš natūralių žaliavų, mažiau arba visai nenaudodami maistinių priedų, todėl šių produktų realizacijos terminas gali būti trumpesnis, tačiau jie yra visiškai saugūs. Kiekvienas ūkininkas, pateikdamas savo produkciją, galvoja, kad pirkėjas, nusipirkęs kokybišką prekę, sugrįš ir kitą kartą. Taigi atraskime iš naujo lietuviškus, ūkininkų užaugintus ar pagamintus produktus. Vartotojams dažnai kyla klausimas – ar Lietuvoje gaminamų dešrelių kokybė skiriasi nuo importuojamų iš kitų šalių? Visos valstybės nustato principinius reikalavimus produktų kokybei ir kontroliuoja, kad realizuojami produktai atitiktų gamintojo deklaruojamus rodiklius. Gamintojas privalo gaminio etiketėje pateikti reikalingą informaciją, leidžiančią vartotojui nuspręsti ką rinktis, atsižvelgiant į kokybės ir kainos santykį. Nuo 2003 m. Lietuva turi nacionalinį standartą LST 1919 „Mėsos gaminiai”, reglamentuojantį mėsos gaminių kokybinius rodiklius: riebalų, baltymų, drėgmės, mėsos pakaitalų, užpildų kiekius. Šis standartas privalomas visiems Lietuvos gamintojams ir skiriasi nuo kitų šalių reikalavimų mėsos gaminiams, kadangi nurodo aiškų šių gaminių suskirstymą pagal rūšis ir kokybinius rodiklius. Pagal šį standartą pagaminti gaminiai teikia išsamią informaciją vartotojams, nes nurodoma gaminio rūšis ir sudėtis. Standartų, reglamentuojančių mėsos gaminių kokybinius rodiklius, neturi Latvija, Lenkija, Estija, Airija ir kt. Kitose šalyse standartai labiau reglamentuoja tik tradicinius, su geografine nuoroda gaminamus mėsos gaminius, o ne įprastinius, skirtus visoms vartotojų grupėms. Griežtesnius standartus turi tik Austrija ir Vokietija. Siekiant įvertinti skirtumus tarp produktų, priskiriamų vienai rūšiai, Kauno technologijos universiteto Maisto institutas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos užsakymu 2007–2008 metais atliko lietuviškų ir lenkiškų produktų tyrimus. Jų duomenimis, nustatytų kokybės reikalavimų neatitiko 19 proc. lietuviškų ir 47 proc. lenkiškų mėsos gaminių. Tai rodo, kad renkantis importuotą produkciją, svarbiau žiūrėti į etiketėje pateiktą informaciją, negu į nuorodą, kokiai rūšiai priskiriamas produktas. Dar kartą norėčiau akcentuoti, kad didžiausią pavojų kelia nelegaliai įvežta produkcija, nes nėra garantijos, kad ši produkcija pagaminta pagal ES reikalavimus, o jos gamybą prižiūri kompetentingos kontrolės institucijos. Vartotojai nėra saugūs pirkdami tokią produkciją.
