Pasaulį užplūdusi finansų krizė, prasidėjusi nuo JAV, visgi nesiruošia greitu laiku pasitraukti. Nors didžiosios pasaulio valstybės viena po kitos vis prabyla apie finansų sistemos gelbėjimo planus, tačiau šiai dienai šių planų realaus poveikio dar nepajuto nė vienos šalies ūkis. Toliausiai ūkio stimuliavime yra pažengusios JAV, kurios pirmosios ir pajuto finansų krizės ženklus. Problemos kreditų rinkose ten prasidėjo 2007 metais. JAV, kaip ir beje kitose pasaulio šalyse, kreditų rinkoje atsiradusios problemos greitai ėmė plisti į visą ūkį, nes negaluojančios kredito institucijos labai sugriežtino naujų paskolų išdavimo politiką. Sugriežtinta kreditavimo politika ėmė smukdyti vartojimą, kurio dalis buvo pagrįsta kreditavimu, o taip pat turto kainas, kurios remiasi finansiniu svertu, kurį „leidžia” naudoti kredito institucijos. Sumenkęs finansinis svertas traukia žemyn turto kainas… Paaiškinkime tai paprastu pavyzdžiu. Tarkime mes turime 10.000 Lt (nekilnojamam) turtui pirkti. Kuomet kredito institucijos sutinka kredituoti iki 90 proc. perkamo turto vertės ir mes turime pakankamus pinigų srautus, kad kredito institucija pripažintų mus „tinkamu” skolintoju, mes galime pirkti turtą už 100.000 Lt. Tačiau atėjus blogesniems laikams kredito institucija mums praneša ketinanti mažinti savo patiriamą riziką ir jau nebegalinti skolinti iki 90% perkamo turto vertės, o tik iki 70 proc. Tai reikštų, kad jeigu mes turėtume 30.000 Lt mes, vėl galėtume pirkti turtą už 100.000 Lt. Tačiau yra nedidelė problema – mes kaip ir turėjome, taip ir turime 10.000 Lt. O tai reiškia, kad maksimali suma, kurią galime pasiskolinti, siekia tik 23.300 Lt, todėl perkamo turto kaina galėtų būti tik 33.300 Lt. …ir toliau kelia problemų pačioms kredito institucijoms Kitaip tariant kredito institucijų naudojamam finansiniam svertui sumažėjus nuo 1:9 iki 3:7 turto vertė galėtų sumažėti iki 67% (!). Jeigu turtas, apie kurį kalbame, būtų nekilnojamas turtas, tai toks didžiulis užstatų vertės sumažėjimas neabejotinai dar labiau neigiamai paveiktų kredito institucijų norą prisiimti riziką. Tai, savo ruožtu, galėtų iššaukti neigiamą vis atsargesnio skolinimo ir vis didesnio turto (ir užstatų) vertės mažėjimo spiralę, kuri gali sužlugdyti visą kredito institucijų sistemą, o kartu ir ūkį, didžiąja dalimi paremtu skolinimusi. Suvokdami šią riziką JAV ekonominės politikos strategai ėmėsi priemonių padrąsinti kredito institucijas skolinti rizikingiau. Vienas iš būdų stabilizuoti problemų patyrusias JAV kredito institucijas buvo probleminių aktyvų išpirkimas bei bankų kapitalo stabilizavimas, kurį organizavo JAV vyriausybė. Europa nepatyrė didelio ir neatsakingai dalinamų kreditų bumo kaip JAV, tačiau problemų neišvengė Europa praktiškai nepatyrė neatsakingai dalinamų kreditų bumo, koks buvo JAV, todėl finansų krizės pradžioje jų bankai atrodė stiprūs ir nepažeisti. Tačiau ilgainiui dėl globalinių krizės padarinių, o taip pat dėl pakankamai konservatyvios Europos centrinio banko pinigų politikos, ir juose ėmė rastis problemų. Galiausiai Europos bankai pateko į tą pačią atsargaus skolinimo ir krintančių užstatų kainų spiralę, kuri netrukus atsisuko prieš pačius bankus. Didžioji dalis Europos šalių jau patyrė recesiją, tačiau skirtingai nuo JAV nesukūrė bendro kredito institucijų ir ūkio gaivinimo planų. Vieningų ir koordinuotų planų nebuvimas silpnina Europą ir, tikėtina, lėtina jos ūkio atsigavimą.
