„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis: Tikrieji biudžeto konsolidavimo ir viešųjų finansų iššūkiai dar tik priešakyje

Biudžeto konsolidavimo priemonės per 2009 ir 2010 metus viršijo 10 proc. BVP – tai padėjo stabilizuoti viešuosius finansus, pristabdyti skolos augimą ir nuraminti finansų rinkas, kuriose valstybė skolinasi biudžeto deficito finansavimui. Vyriausybės pastangos, kad ir kokios nepopuliarios šalyje, buvo teigiamai įvertinos tarptautinėje erdvėje – šių metų pradžioje visos pagrindinės reitingų agentūros (Standard and Poor‘s, Fitch bei Moody‘s) pakeitė Lietuvos perspektyvą iš neigiamos į stabilią. Apie stabilizuotą padėtį ir atgautą rinkos pasitikėjimą rodė ir rugsėjo pradžioje išplatinta septynių metų 750 mln. USD emisija, tik už kiek didesnį nei 5 proc. metinį kuponą. Palyginimui, šiuo metu Graikijos, euro zonos narės, dešimties metų obligacijų pajamingumas daugiau nei dvigubai didesnės ir siekia 11 proc. Tad Lietuva nebūdama euro zonos narė šiuo metu skolinasi dvigubai pigiau. Teigiamų ženklų netrūksta vertinant ir šių metų valstybės ir nacionalinio biudžetų vykdymą – pajamų planas viršijo 8,4 proc. Iš dalies tai lėmė antrą ketvirtį prasidėjęs ekonominis augimas, tačiau didesnę įtaką turbūt turėjo itin konservatyvus planavimas. Visos valdžios sektoriaus išlaidos, lyginant pirmąjį šių metų pusmetį su tuo pačiu laikotarpiu 2009 metais, sumažėjo 4 procentais. Didžiausią įtaką tam turėjo darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išlaidų (-13,2 proc.) bei socialinių išmokų, sudarančių didžiausią dalį valdžios sektoriaus biudžete, sumažėjimas (-5,1 proc.). Tačiau didelį nerimą kelia 84 proc. išaugusios palūkanų išlaidos, kurios vien per pirmąjį šių metų pusmetį sudarė 912 mln. litų. Būtent šio rodiklio didėjimas verčia susirūpinti valstybės finansų tvarumu ilgame periode ir rodo, jog tolimesnės biudžeto konsolidavimo priemonės yra būtinos. Tvarūs ir nuoseklūs pajamų šaltiniai Iki šiol įgyvendintos konsolidacijos priemonės nukreiptos į biudžeto pajamų didinimą (mokesčių tarifų didinimas), deja, nepasiekė tikslo ir turėjo didesnę įtaką šešėlinės ekonomikos, o ne biudžeto pajamų augimui. Tolimesnis esamų mokesčių tarifų didinimas arba naujų mokesčių įvedimas turėtų neigiamos įtakos gyventojų ir verslo pasitikėjimui bei toliau slopintų vartojimą bei investicijas. Mokestinės aplinkos nestabilumas taip pat slopintų ir galimas tiesiogines užsienio investicijas. Netgi galimai ilgalaikėje perspektyvoje stabilizuojantis nekilnojamojo turto mokestis turėtų palaukti tvaresnio ekonominio augimo, o jo įvedimo data turėtų būti paskelbta gerokai prieš jo įsigaliojimą. Yra mažiausiai du šalies ilgalaikiam konkurencingumui nekenkiantys biudžeto pajamų didinimo šaltiniai. Pirmasis – šiuo metu jau pakankamai dėmesio susilaukęs valstybės valdomų įmonių pertvarkymas. Pernai 18 mlrd. Lt vertės turto dividendai sudarė apie 0,05 proc. BVP, kai tuo tarpu analogiškas rodiklis Estijoje viršijo 1%. Deja, ši iniciatyva nepelnytai kritikuojama dar nematant konkrečios strategijos – dažniausiai baiminamasi, jog šių įmonių efektyvumo didinimas yra susijęs tik su nuostolingų viešųjų paslaugų atsisakymu arba jų kainų kėlimu. Tačiau tinkama šio turto valdymo reforma leistų padidinti pajamas ir per skaidresnius viešuosius pirkimus bei efektyvesnę vadybą. Daugiau abejonių kyla dėl to, kaip galima valstybines įmones atriboti nuo politinių interesų ir padaryti jas skaidresnėmis. Vienas būdas yra jų reformavimas į akcines bendroves ir dalies akcijų kotiravimas akcijų biržoje. Darant prielaidą, kad tam tikros įmonės yra strateginiai šalies objektai ir jų privatizuoti negalima, jų biržoje kotiruojama akcijų dalis gali būti mažesnė nei 50 proc. Ketvirtinių veiklos ataskaitų skelbimas padarytų šias įmones daug skaidresnėmis, o privataus kapitalo interesas apsunkintų neefektyvumo, neūkiškumo ir galimos korupcijos apraiškas. Tokia priemonė turėtų ir dvi „šalutines” naudas – biudžetą papildytų solidi pinigų suma, leisianti nedidinti valstybės skolos ir jos aptarnavimo kaštų, be to, tai leistų pagyvinti ir Lietuvos akcijų biržą ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų. Tiesa, didžiausia abejonė kyla dėl to, kiek privataus kapitalo pavyktų įtikinti investuoti į tokias šiuo metu neefektyvias įmones.