Jie dainavo apie studentų vakarėlius, turistų nuotykius Lietuvoje ir kvietė išgerti alaus. Nevengė humoro ir sarkazmo savo dainų tekstuose, tačiau vieną dieną dingo kaip į vandenį. Šiandien su nauja grupės sudėtimi rokeriai pristato naują dainą „Ne manekenė“. Apie kūrinį ir artimiausius grupės planus kalbame su „Skyders“ lyderiu Tomu Šileika.
Koks naujos dainos kontekstas? Apie ką ji?
Mūsų naują dainą „Ne manekenė“ interpretuoti galima įvairiai. Viena vertus, tai daina apie merginą, norinčią tapti manekene, bet neturinčią manekeniškų duomenų. Ji įtikėjusi, kad viską galima pasiekti alinančiu darbu. Kita vertus, tai daina apie tariamą komforto zoną, kurią gauname paklusę autoritetams, diktuojantiems madas ir mąstymo klišes. Plaukti pasroviui yra visada lengviau nei irtis prieš srovę. Juk mes norime būti sėkmingi, pripažinti ir „prie chebros“. Kai madingu buvęs požiūris pasensta, mes jį nusimetame lyg seną rūbą ir lyg niekur nieko matuojamės naują, tą, kurį labiau perka. Tik ar nesijaučiame tada, lyg tie tuščiaviduriai manekenai vitrinoje?
„Skyders“ dainose galima įžvelgti daug gyvenimiškos patirties, kartais net nuoskaudų. Kas jūsų grupėje rašo tekstus dainoms ir kas įkvepia?
Kalbant šiandienos laiko dvasios terminais, esame sėkmingi žmonės. Turime puikiai besiklostančias karjeras, gražias žmonas, nuostabius vaikus, stogus virš galvos, neblogus ratus, esame matę pasaulio ir galime sau lesti puikų laisvalaikio praleidimo būdą – groti roko grupėje. Taigi, vizualiai – viskas gerai, bet… gyvenimas aplink – pilnas ne tokių šviesių vaizdų. Jei žvelgi į jį ne tik per asmeninių poreikių prizmę, bet ir plačiau, giliau, – minčių kyla įvairių.
Kokia publika renkasi į „Skyders“ koncertus?
O, su malonumu turiu pasakyti, kad pati geriausia. Manau, mūsų klausytojai ne tik moka linksmintis, bet ir yra drąsūs bei laisvi žmonės.
Esate roko scenos vilkai. Ar dažnai tenka pataikauti publikai?
Roko scenos vilkų titulas – ne mums, esame paprasti vyrukai, kuriuose gyvena vaikėzai Kažkaip, kad ir kiek kartų bandytumėme pasitraukti iš aktyvaus kūrybinio ir koncertinio gyvenimo, muzika mus pasiveja ir sako „ei, gal pabandom ir vėl – juk drauge buvo daug smagiau”. Taip ir gyvename su ta nepaaiškinama trauka jai. O kalbant apie publikos norus, visada siekiame ir randame kompromisą. Džiaugiamės, kad turime ištikimus klausytojus, kurie vertina net ir radikaliausius mūsų muzikinių ieškojimų posūkius.
Kadaise buvote vadinami studentų grupe, vėliau pradėjote maištauti prieš nusistovėjusias normas. Kas toliau?
Toliau, matyt, padiktuos pats gyvenimas. Gali būti, kad nusiraminsime ir pradėsime dainuoti, kaip ir dauguma grupių ,pavyzdžiui, tik apie meilę angliškai. Kita vertus, maištauti dar yra dėl ko.
Lietuvių kalbos žodyne „skaideris“ reiškia skraidanti lėkštė, į kurią šaudo šauliai. Kaip sugalvojote šį pavadinimą?
Kai pavadinimas atsirado mūsų mintyse, tokio žodžio žodynuose dar nebuvo. Grupės pavadinimą parsivežiau 2001 m. iš kūrybinio studentų sąskrydžio Vokietijoje, kur buvo ne tik labai daug diskusijų ir prezentacijų apie Europos ateitį, bet ir rokenrolo bei smagių nuotykių. Žodį „skaider“ labai dažnai ištardavo merginos iš Latvijos. O jis, pasirodo, buvo lyg koks kalbos parazitas ir įstrigo visiems. Matyt, tų sentimentų gundomas, tuo žodžiu ir pavadinome grupę. Jau 2002-aisiais su šiek tiek modifikuotu ir kosmopolitizuotu pavadinimu jau grojome beveik visuose didžiausiuose Lietuvos studentų renginiuose. Koncertavome daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat ir užsienio festivaliuose, ten pelnėme ne tik žiūrovų, bet ir muzikos profesionalų įvertinimus.
Ar sudėtinga alternatyviosios muzikos atlikėjams atrasti savo auditoriją Lietuvoje?
Kadangi mūsų muzika visada balansavo tarp „pop” ir alternatyvos, mums nebuvo sunku. Kaip jau ir minėjome, turime puikią auditoriją ir jaučiame jos dėmesį. Ji džiugina ir įkvepia. Žinoma, ir patys daug dirbome bei kūrėme geras dainas. Gal prisidėjo ir šiek tiek sėkmės. Kita vertus, retas, ypač jaunesnės kartos, „pop”, „rock” ar repo atlikėjas gali mūsų šalyje gyventi tik kurdamas ir grodamas savo muziką. O gyvenimas – pilnas siužeto vingių, tad muzika dažnai lieka tik brangiu prieskoniu. Kodėl taip yra? Matyt, čia esama gausybės priežasčių, pradedant kultūriniais aspektais, baigiant fundamentaliais rinkos dėsniais. Svarbu ir tai, kad mūsų šalyje yra daug užknisančių ir piktų veikėjų, kurie savo neva „kritiškais“ vertinimais nužudė ne vieną perspektyvią grupę. O juk grupės veiklos pradžioje geras žodis būna daug svarbiau už pirmąjį honorarą.
Kokie artimiausi grupės planai?
Kursime naujas dainas ir koncertuosime. Mėgausimės procesu, o koks bus rezultatas – pamatysime.
