Manau, jog nesumeluočiau, jeigu teigčiau, jog daugelis šio straipsnio skaitytojų užaugo su senąja animacija. Tiesą sakant, aš taip pat esu vienas iš jų. Iš esmės, galiu drąsiai teigti, jog senoji animacija prisidėjo prie mano vertybių kūrimo – jos gi buvo nuolat pabrėžiamos filmukuose.
Dabartiniai animaciniai filmai, mano manymu, neskatina vaikų tapti geresniais – netgi priešingai. Nuolatinės kautynės, vaizduojamos animaciniuose filmuose, beribė fantazija, neleidžia vaikui susitelkti į svarbiausius dalykus – jis, tiesiog, mėgaujasi žiūrėjimu, kadangi tai, jaunam organizmui atrodo neįtikėtina ir nuostabu, nors iš esmės, tai yra beprasmiai dalykai.
Taigi, šiame straipsnyje norėčiau pašnekėti apie tai, ar senoji animacija iš tiesų yra toks geras pavyzdys, kuris leidžia vaikams išmokti, įsikalti ir vadovautis gyvenime tikrosiomis, gerosiomis vertybėmis. Straipsnio turinį „klostysiu“ pasitelkdamas paprastą pliusų – minusų sistemą, mat ji puikiausiai atspindi visus argumentus.
Visų pirma, kokie gi yra senosios animacijos pliusai? Taip, vieną iš pačių pagrindinių ir svarbiausių jau minėjau – mano manymu, senoji animacija leidžia vaikui natūraliai įsidiegti tikrąsias vertybes. Tai nutinka todėl, jog senoviniuose animaciniuose filmuose, vaizduojami šilti, pamokantys santykiai tarp gyvūnų, žmonių ar dar kitokių būtybių – tokie animaciniai filmai visuomet turės prasmę, visuomet turės didaktinę dalį. Taip pat, būtų galima paminėti ir tai, jog senojoje animacijoje nėra perpildyti fantazijos „kaštai“, jeigu būtų galima taip išsireikšti – atrodo, jog medžiagoje, plius – minus, viskas yra logiška, proto ribose. Būtų galima paminėti ir tai, jog senojoje animacijoje nėra stengiamasi įkišti komercinių elementų – dabartiniuose filmukuose tai įžvelgti nėra sunku.
Kadangi pagrindinius pliusus, iš esmės, pastebėjome, reikėtų paminėti ir šių minusus. Žinoma, vienas iš svarbiausių neigiamų savybių, mano manymu, yra ta, jog senoji animacija nepasižymi itin gera vaizdo kokybe. Kad ir kaip ten bebūtų, tai yra suprantama, kadangi pagalvokite patys – tokių technologijų, kokias turime šiandien, tikrai nebuvo prieš dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų. Taip pat, daugeliui galėtų užkliūti ir tai, jog didžioji dalis senosios animacijos yra sukurta užsienio kalbomis, o konkrečiau – rusų. Tačiau ir šis minusas yra ištaisomas – lietuvių televizijos bendrovės nuolat verčia minėtuosius vaizdo įrašus ir „leidžia“ juos į eterį.
Kad ir kaip ten bebūtų, mano manymu, vis tiek galėtume daryti išvadą, jog senoji animacija – puikus pavyzdys, kuris leidžia vaikams įsikalti į galvą esmines, gerąsias vertybes. Manyčiau, jog kiekviena šeima, o tiksliau tėvai, turėtų leisti savo vaikams augti kartu su senąja, pamokomąja animacija, o ne su dabartiniu, drįsčiau teigti, išpūstu fantazijos „burbulu“.
