2015 m. spalio 14 d. 12 val. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) galerijoje „2003“ atidaroma žinomų dailininkų, Ugdymo mokslų fakulteto Dailės katedros dėstytojų, paroda „Vertybių erdvės“. Paroda skirta Universiteto 80-ies metų jubiliejui.
Aštuoni menininkai – prof. Ričardas Bartkevičius, doc. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, doc. Linas Liandzbergis, Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė, Kunigunda Dineikaitė, Jurga Sidabrienė, Saulė Urbanavičiūtė ir Rokas Dovydėnas – pristato per pastarąjį dešimtmetį sukurtus kūrinius. Kiekvienas autorius formavo bendros parodos idėjų lauką, atsirinkdamas darbus, kurie atlieptų vieną ar kelis esminius žodžius, sietinus su LEU 80-ies metų jubiliejaus ir asmeninės kūrybos paralelėmis. Tai – šventė, sukaktis, sveikinimai, įsimintinas įvykis, patirties apmąstymai, ateities vizijos ir impulsai.
Subtilia ironija, šmaikščia buitinių situacijų romantika išsiskiria R. Bartkevičiaus ir L. Liandzbergio tapyti paveikslai. Abiejų autorių darbuose dominuoja atpažįstamos simbolinės nuorodos, kylančios iš itin taiklių kasdienybės pastebėjimų, kuriuos tapytojai vaizduoja kitokia maniera. R. Bartkevičius nuosekliai tęsia ekspresionistinės gesto tapybos tradicijas, o L. Liandzbergis paradoksaliai sujungia klasikinį realistinį tapymo braižą ir popmeno stilistiką. Šių autorių darbams būdingas žaidybinis pradas, ypatinga idėjinė ir techninė sumanymų darna.
Sąmojingumu ir paradoksalumu pasižymi ir keraminiai R. Dovydėno pano, kuriuose žodžiai virsta elegantiškai įmantriu ornamentu. Šio menininko kūryboje nuolat apmąstomos bendražmogiškos vertybės, kurios neretai įžūliai maskuojamos iškeliant kolektyvinio vartojimo ir masinės kultūros ženklus.
Dailės katedros vedėja G. Riškutė-Kariniauskienė, dėstytojos K. Dineikaitė ir S. Urbanavičiūtė savitai plėtoja skirtingas abstrakčiosios tapybos kryptis. G. Riškutė-Kariniauskienė šįkart akcentuoja kaitos fenomeno universalumą. Pasak autorės, aktyvi spalva ir geometrinė figūra (ratas, apskritimas gali būti ir saulės įvaizdis) kiekviename paveiksle išdėstomos skirtingai, pabrėžiant kintančius žmogaus ir gamtos būvius.
K. Dineikaitei yra svarbios abstrakčios prisiminimų žymės. „Tapyba yra lyg prabudimas iš sapno, kalbančio apie erdvę ir būseną, kurios nebėra, nors neseniai ją psichiškai ir fiziškai išgyvenai“, – sako autorė, eksponuojanti ryškiaspalvę ir sodrią tapybą stiklo dažais.
S. Urbanavičiūtė daug dėmesio skiria įvairius paviršius ir erdves atskleidžiančiai šviesai, kuri „sklisdama susiskaido spalvomis, lūždama šalčio, vandens kristalinėse struktūrose“, taip įkūnydama net metafizines kosmogonines vizijas.
Unikaliai praeities reminiscencijas perteikia tapytoja R. J. Šataitė-Rudėnienė, kurdama apibendrintus peizažų motyvus. Jos monochrominio kolorito paveikslai kupini paslapties ir trapaus oro virpėjimo, kurį puikiai atspindi pirštų galiukais ištapnotas drobės paviršius, akrilo dažus maišant su suodžiais ir pelenais.
Visų proginius sveikinimus akivaizdžiai atliepia J. Sidabrienės akvarele nulieti žiedai, o ypač autorės žodžiai: „Tradiciškai jubiliejui dovanojame gėlių, į jas sukraudami savo pajautas, padėką, linkėjimus: su viltimi – gėrio, darnos, tiesos sklaidai ypatingoje mokslo šventovėje, ypatingai misijai – matyti, girdėti, jausti, puoselėti jaunąjį žmogų kaip gėlės žiedą, nugairintą vėjų, sumirkusį lietuje, bet laukiantį saulės šviesos.“
