Prieš pat šv. Kalėdas, gruodžio 18 d. Lietuvos edukologijos universitete (LEU) kompozitorius Vytautas Barkauskas jaunesnysis pristatys Operą jaunimui “Gripino svajonė”. Tai trečiosios operos iš trilogijos „Garsų istorijos“ premjera, skirta jaunimui. Kaip ir ankstesnės dvi operos yra edukacinio pobūdžio. „Gripino svajonėje“ lieka bendra visoms operoms tema – meilė garsams ir muzikai. Kompozitoriaus V. Barkausko sukurta opera „Gripino dovana“ (2007 m.) ir „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ (2010 m.) pernai prieš pat šv. Kalėdas nudžiugino operos gerbėjus. Moksleiviai ir būsimieji pedagogai, kuriuos jungia bendra meilė muzikai, žiūrovams pristatė nekomercinę operą šiuolaikine tematika – kompiuterizacija. Išskirtinis operų bruožas — edukacinė pažintis su muzikos pasauliu tiesiogine prasme. Joje veikia muzikos garsai, kurie žiūrovus supažindina su elementaria muzikos teorija. Spektakliai pasižymi dinamiškumu, kontrastingumu, o kartu ir nuosekliai pagrįsta muzikine tematika. Apie artėjančią premjerą kalbiname kompozitorių ir LEU dėstytoją V. Barkauską.
Papasakokite apie trečiąją operų trilogijos dalį, Ar joje išlieka tie patys personažai?
Tai yra tąsa prieš tai buvusių dviejų operų, personažai yra kai kurie tie patys, tarkim virusas, Gripinas ir be abejo muzikos mokytoja, tačiau atsiranda ir naujų personažų – tokie įdomūs muzikiniai personažai kaip Mažoras ir Minoras, Dodeka.
Kaip ir ankstesnės dvi operos „Gripino svajonė“ ši taip pat išlaiko edukacinį pobūdį?
Ši skirta labiau jaunimui. Pirmoji ir antroji buvo skirta labiau vaikams. Šioje truputį keičiasi ir muzikos stilius. Trečioji opera aktyvesnė, daugiau elektronikos, nors vaikams lygiai taip pat turėtų būti įdomu. Ugdomasis momentas šioje operoje būtų pažintis su tuo, kas yra mažoras ir minoras, kas yra tonacija ir kas yra ne tonacija. Susidūrimas tokių dviejų pasaulių ir pamoko kas yra muzika. Žinoma, vėl vyksta konfliktas, nesibaigianti kova tarp Viruso, kuriam niekaip nepatinka tie garsai.
Tai Virusas vis dar gyvas?
Taip. Jis bus jau atsigavęs. Nenoriu labai smulkiai pasakoti, kad būtų įdomu patiems atėjus pamatyti. Bet pasakysiu tik, kad opera prasideda labai tragiškai. Bet kaip ir visos vaikams skirtos operos baigsis tikrai gerai. Tai šį kartą virusas tikrai galutinai bus išvytas iš virtualaus pasaulio.
Praėjusiais metais, kai statėte operų dilogiją „Gripino dovana“ ir „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ pats kūrėte ir dekoracijas ir vaizdinę medžiagą, o kaip šiais metais?
Šiemet vėl, pradedant nuo operos afišos. Aš nuo seno mėgau piešti, tad dailė man labai prie širdies. Aš su malonumu bandau ir šioje srityje kažkiek pasireikšti. Tai yra labai įdomu, patrauklu. Aš matau šį renginį kompozitoriaus dailininko ir režisieriaus akimis. Turėtų būti įdomus reginys.
Aktorius ir režisierius, LEU dėstytojas Vytautas Kontrimas taip pat prisidėjo prie šio pastatymo, tiesa?
Taip. Aš kaip režisierius esu tik mėgėjas. Tai, ką išmano tikras režisierius, ką pataria, padeda, pasiūlo yra labai vertinga. Jis labai noriai mums padėjo, gavome gerų pamokų, studentams buvo labai naudingi Vytauto Kontrimo pamokymai ir patarimai. Jis labai prisidėjo prie kokybiškesnio šios operos reginio.
O kas atliks vaidmenis?
Vaidmenis atliks mūsų universiteto muzikos katedros studentai. Tik šį syk sumaniau, kad jie ne tik bus kaip dainininkai ir aktoriai, bet ir kaip šokėjai. Judesio klausimais pataria mūsų universiteto buvusi studentė.
Kaip Jūs manote, ką tokia patirtis, kaip statyti ir vaidinti operose reiškia patiems studentams? Kokią Jiems naudą atneša dalyvavimas tokiuose pastatymuose?
Atvirai pasakius, jei aš būčiau studentas aš svajočiau ir norėčiau dalyvauti. Nes kai pats buvau mokinys, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, jau statėme operas, jau ten pajutau, kad traukia mane ta scena. Aš, žinoma, dalyvavau kaip kompozitorius, muziką rengiau. Ši patirtis, yra visai kas kita nei standartinės paskaitos, ką mes kaip dėstytojai privalome pravesti: teorija, praktika. Kad ir grojimas ar dainavimas – koncertai yra vienas dalykas – o dalyvavimas operoje visai kas kita. Jie prisideda ne tik tuo kad dainuoja, bet ir padeda su dekoracijomis, prisideda organizaciniais darbais, daug ką pataria ir sprendžia – jie aktyvūs renginio dalyviai ir organizatoriai, jie ne tik atlikėjai, bet ir renginio šeimininkai.
Tas laikas, kurį studentai praleidžia repeticijose yra jų laisvalaikis?
Taip, Tas laikas, kurį jie gaišta repeticijose – jų laisvalaikis. Statyti operų universitete neprivaloma. Tai išėjo savotiška tradicija. Jie turi motyvacijos. Jie gauna kelis dalykus – scenos praktiką, tai dainuoti, vaidinti ir judesį atlikti – tai vis dėlto yra labai šaunus dalykas. Aš bandau į šią operą įvesti ir šiek tiek pantomimos, veido išraiškos. Kai kuriems studentams tai visiškai nauja patirtis, nes jie įpratę tik muzikuoti. O bandymas pantomimos srityje, darbas su veido mimika – visiškai nauja ir patrauklu. Taip pat jie pamato visą rengimo virtuvę: kaip rengiama, kaip atliekama. Yra toks aido efektas, kada baigę studijas mūsų studentai po kiek laiko skambina ir prašo šių operų muzikos fonogramų. Jie pabandę čia vėliau nori tai atlinkti jau su savo mokiniais. Su vaikais statyti operas yra įdomu, jie labai nori dalyvauti.Neformali bendravimo su muzika ugdymo forma labai traukia. Studentai, kurie anksčiau dalyvavo operų pastatymuose mini, kad juos traukia dalyvavimo, repeticijų atmosfera, scenos dvasia, kurios jie labai ilgisi. Jie pasiilgsta repeticijų, to kitokio bendravimo. Paskaitose aš dėstau harmoniją ir polifoniją aš dėstytojas, draugiškas, bet vis tiek yra tam tikras atstumas, o čia atėjęs kaip režisierius, organizatorius, aš jiems esu kaip draugas, kolega, kitaip bendraujame. Ir studentai atsiskleidžia visai kitaip nei galiu pastebėti paskaitų metu.
Ar galime ir ateityje iš jūsų laukti dar naujų operų?
Na o ši trečioji, yra ir paskutinė dalis. Jei bus ateityje dar operų – tai kita tematika, nes ši, jaučiu kaip ir išsisemia… Trys operos – visais rakursais jau buvo pasižiūrėta ir į muziką kaip į ugdomąjį aspektą. Man žmona jau nebeleidžia (juokiasi) sako, kad tik nugarą mano mato, kol prie kompiuterio dirbu, bet aš jau kaip ir toks apsirgęs, gal slapčia kažkaip bandysiu.. (šypsosi).
Kaip atrinkinėjote studentus, kurie atliks vaidmenis?
Įvairiai. Visų pirma, aišku, pagal balso duomenis. Vieni ateina su tam tikra praktika, dalyvavę koncertuose ar chorų karuose, kurie scenos nebijo ir gerą balsą turi – solistui tai labai svarbu. Kitas kriterijus – kiek studentai geranoriškai ir savanoriškai prisidės prie operos statymo, nes repeticijų tikrai daug, jas reikia lankyti ir skirti savo laisvalaikio nemažai – yra tekę ir pakeisti solistą, nes jis neatsakingai žiūrėjo į kolektyvinį darbą, kadangi mes renkamės, turime duetą, o jei vieno nėra – tai nėra ir dueto ir kaip repetuoti. Mes esame labai priklausomi vieni nuo kitų. Šį kartą renkant komandą buvo labai svarbus kriterijus atsakingas požiūris į kolektyvinį darbą ir repeticijų lankymą, kad nepavestų kitų. Nes mes norime dirbti ir padaryti iki galo.
Ačiū jums už pokalbį.
Operos „Gripino svajonė“ premjera iš trilogijos „Garsų istorijos“ vyks gruodžio 18 d. 16 val. Lietuvos edukologijos universiteto aktų salėje (Studentų g. 39, Vilnius).
