Laisvalaikis

„Istorijose” paklydėlis pasakos, kaip pėstute iš Leipcigo į Kupiškį keliavo

Šeštadienį LNK „Istorijose” mėgstantys keliauti lietuviai pamatys nuotykių filmo vertą istoriją – ne tik intriguojančią, bet ir pamokančią, kad grupinėje kelionėje vertėtų nuolat būti tarp savų. Antašavietis Saulius atsiskyrė, pasiklydo, tačiau namo visgi grįžo – leisgyvis, devynias paras keliavęs daugiausiai pėstute.

Kuklus traktorininkas iš Kupiškio rajono, Antašavos kaimo, Saulius Marcinkevičius niekada nemanė, kad jis gali taip plačiai išgarsėti. Jau porą mėnesių apie jį kalba ne tik Lietuvos ir Vokietijos spauda – jis jau pažįstamas ir Austrijos, Šveicarijos skaitytojams.

Viengungis, nelabai kalbus 41-erių Saulius – užkietėjęs namisėda ir iki šiol gyvenantis su savo motina. Nei didžios kelionės, nei tolimų kraštų atradimai iki praėjusių metų lapkričio jam nebuvo pažįstami.

Tačiau ūkio, kuriame dirbo, šeimininko padovanota kelionė į Hanoverio žemės ūkio technikos parodą kaip reikiant sujaukė Sauliaus gyvenimą.

Linksmai autobusu dardėdami Hanoverio link, keliauninkai, pagal programą, sustojo Leipcige. Ten Saulius ir pasiklydo. Susirinkę prie autobuso sutartu laiku, ūkininkai, bendrakeleiviai suskubo Sauliaus ieškoti. Visi 40 keliauninkų atskirai ir grupelėmis išnaršė visas aplinkines gatves, skverus, skverelius, kavines ir užeigas, parduotuves. Po kelių valandų naršymo visi suprato: Saulius dingo kaip į vandenį. Bijodami atsilikti nuo kelionės plano ir nebežinodami, ką daryti, keleiviai nusprendė tęsti kelionę Hanoverio link.

O Saulius liko… kažkur Leipcige. Prisimindamas šią istoriją, Saulius dėkoja Dievui, kad striukės kišenėje turėjo šimtą eurų ir pasą. Tačiau jie tąsyk nelabai pasitarnavo. Net keturias dienas Saulius svečiavosi Leipcige. Vilniaus dydžio miestą perėjo skersai ir išilgai. Susipažino su miestu be jokio gido. Nusiplūkęs nuo begalinio vaikščiojimo, išlenkdavo bokalą alaus, užkąsdavo, o naktis prasnausdavo ant suolelio. Kuomet šimtas eurų ištirpo, Saulius susimąstė: „Pasisvečiavau, pažinau miestą… ar tik ne laikas namolio?”.

Saulius pasakojo, kad labai norėjosi valgyti tik pirmąją kelionės greitkelio kelkraščiu dieną, vėliau alkis dingo. Beliko augantis nuovargis. Po trijų bado, šalčio ir troškulio dienų Saulius palūžo. Jį apniko abejingumas viskam. Jo gimtuosius namus jau buvo pasiekusi žinia, kad Saulius Vokietijoje prapuolė. Buvo paskelbta tarptautinė Sauliaus paieška. Vyriškio ieškojo ir Lietuvos policija, ir Interpolas.

Belieka spėlioti, kodėl per visą tą laiką – ir kuomet Saulius klaidžiojo Leipcigo gatvėmis, ir kuomet pėdino ne vieną šimtą kilometrų pamiškėmis ir laukais link gimtųjų namų – policininkai, jį sustabdę, taip lengvai paleisdavo. Saulius nemokėjo nei vienos užsienio kalbos, tad nieko paaiškinti negalėjo, todėl ir jokios pagalbos nesulaukė. O jo fizinis ir psichologinis išsekimas vokiečių policininkų nesujaudindavo ir nesugraudindavo.

Parašykite komentarą