Niekas neabejoja, jog namų aplinka turi būti jauki, patogi, darbo vieta – leidžianti susikaupti, tačiau tik dabar prabylama apie edukacinių erdvių kokybinius poreikius. „Tik sukūrus mokyklą, kurią jauni žmonės laikytų antraisiais namais, kuriuose jaustųsi gerai ir būtų laimingi, galima tikėtis kokybiško ugdymo proceso ir pozityvių mokymosi rezultatų“, – neabejoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėja Edita Riaubienė, dalyvaujanti ne vienoje Lietuvos edukacinių erdvių tyrimo ir gerinimo iniciatyvoje. Tad kokia turėtų būti šiuolaikinė mokykla? Kokia mūsų šalies edukacinių erdvių situacija ir kokie pokyčiai vyksta? O galbūt greitai galime tikėtis ryškių šiossritiespermainų?
Vienareikšmiško atsakymo, kokia turi būti ideali edukacinė erdvė, turinti įtakos mokymosi rezultatams, nėra ir tikriausiai negali būti, nesdabartinė ugdymosi aplinka nebeišsitenka mokyklos sienų ribose, ji persikelia į socialinę erdvę. Visgi neabejojama, jog šiuolaikinė mokyklos aplinka turi būti ne tik saugi, sveika ir patraukli – vaikai čia turėtų jaustis patogiai ir jaukiai, fizinės erdvės turėtų nuteikti atvirumui, bendravimui, bendradarbiavimui, tarpusavio pagarbai ir kitoms humanistinėms nuostatoms.
2015 metais įteisinta „Geros mokyklos koncepcija“ gali tapti orientyru šiuolaikiškoms Lietuvos mokykloms. Bene svarbiausios šioskoncepcijosgairės: mokyklos erdvės turi būti įvairios paskirties, patogios ir lengvai pertvarkomos bei pritaikomos skirtingai mokinių veiklai, jos turi pasižymėti ugdymąsi stimuliuojančia aplinka, kurioje apstu priemonių, įrangos, elementų, funkcionalių baldų, spalvų, medžiagų ir formų, o pačioje mokykloje reikia įgyvendinti kuo daugiau mokinių idėjų, palaikyti jų iniciatyvas – kitaip tariant, mokykla turi būti kuriama pačių mokinių.
Pasak E. Riaubienės, edukacinės erdvės – viena iš VGTU architektūros studijų programos dėstytojus bei studentusitindominančiųsričių. Studijų metu visi šios specialybės studentai rengia kursinį projektą, skirtą visuomeninių objektų projektavimui. Taigi, jauniesiems architektams dar studijų metais tenka spręsti pradinės mokyklos ar ikimokyklinio ugdymo įstaigos funkcinio, erdvinio organizavimo ir estetinio įprasminimo problemas.
„Reaguojant į švietimo sistemoje vykstančius pokyčius, VGTU Architektūros fakultete jau antrus metus iš eilės organizuojamos akademinės kūrybinės dirbtuvės „Šiuolaikinės ugdymo erdvės”, skirtos bendrojo ugdymo mokyklų pastatų analizei ir ugdymo aplinkos pertvarkos siūlymams. Praėjusiais metais studentai dėmesį sutelkė į pradinių mokyklų erdves, detaliau analizuodami penkias Vilniaus Lazdynų gyvenamojo rajono mokyklas, o šiemet jaunuoliai nagrinėjo keturias skirtingais laikotarpiais pastatytas Vilniaus miesto pagrindinio ugdymo mokyklas: Liepkalnio pagrindinę mokyklą, Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, „Minties“ gimnaziją ir S. Daukanto progimnaziją“, – pasakoja VGTU docentė.
Svarbiausia, jog studentai ne tik analizavo problemas, tačiau ir pateikė jų sprendimo variantus bei galimus mokyklos aplinkos tobulinimo kelius. Tuo tarpu „Versmės“ katalikiškoje gimnazijoje sprendimai buvo ne tik pateikti, bet dalis jų ir įgyvendinti.Kartu su architektūrinės komandos „baladilab“ iš Vokietijoskuratorėmis, vokiečių studentais bei mokyklos bendruomene „Play East“ kūrybinių dirbtuvių metu buvo aktyvinamos mokyklos kiemo erdvės: suprojektuoti ir įgyvendinti penki objektai, dėl kurių rami mokyklos kiemo pievelė tapoaktyvauspoilsio bei žaidimų aikštele, improvizuota lauko klasių erdve.
„VGTU architektūros studentų pasiūlytas projektas, kuriame dalyvavo mokiniai, mokytojai ir tėvai, buvo naujas bendradarbiavimo būdas, kurio rezultatas – inovatyvi, kūrybiškumą skatinanti edukacinė gimnazijos aplinka. Mums rūpi vaiko ugdymas saugioje, motyvuojančioje erdvėje, kuri ir mokytojui suteikia platesnes ugdymo galimybes. Juk vaikai mokosi ne tik klasėje, tačiau ir bendraudami, bendradarbiaudami. Pastebėjome, jog po šių kūrybinių dirbtuvių vaikams tapo ne tik įdomiau būti lauke, bet netgi sumažėjo patyčios – mokinius jungia bendri aktyvūs užsiėmimai, kurių metu keičiasi ir tarpusavio santykiai“, – sako „Versmės“ katalikiškos gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė.
Tiek pernai, tiek šiemet, į VGTU organizuojamasdirbtuvesįsitraukė ir kviestinissvečias iš Olandijosarchitektūrosistorikas, edukacinėsarchitektūros tyrėjas bei kūrybiniųdirbtuviųkuratorius dr. Dolfas Broekhuizenas. Tyrėjoteigimu, Olandijosšvietimo įstaigositinpalaikoiniciatyvąnuolat atnaujinti senus pastatus, visą dėmesįsutelkiant į besikeičiančiasugdymoidėjas bei jų įgyvendinimąmokyklųaplinkoje. Deja, Lietuvojedažniausiaikeičiasitikmokyklosišorė, siekiantšiluminioefektyvumorodikliųpagerinimo, o savo vidų mokyklostvarkosipačios.
Siekiant aktualizuoti ir inicijuoti kokybinę mokyklos erdvės pertvarką, identifikuojant mokyklos architektūrą kaip neatsiejamą ugdymo sistemos dalį, VGTU Architektūros fakultete pirmąjį kartą organizuota tarpdalykinė mokslinė konferencija „Švietimo architektūra“. Jos metu sutelktos edukologų, architektų ir kitų suinteresuotų asmenų pajėgos, formuojant naujosios kartos harmoningą ugdymo aplinką.
„Žinoma, ne visos mokyklosturigalimybių savoerdvespaverstiįvairiafunkcėmis. Galima būtų teigti, kad ugdymo erdvių kokybiniam pokyčiui reikalingos nemažos lėšos, bet daug svarbesnis yra suvokimas, kokių erdvių reikia, kaip jas sukurti ir kaip kūrybiškai išnaudoti“, – sako E. Riaubienė.
Paklausta apie Lietuvos edukacinių erdvių ateitį, specialistė neabejoja, jog tam būtina visų ugdymo procese dalyvaujančių grupių – mokinių, mokytojų, tėvų, administracijos, savivaldybių ir valstybinio lygio administracijos, akademinės bendruomenės ir architektų – geranoriška diskusija bei požiūrio kaita.
„Aplinkos modernėjimo sėkmei palankiausia būtų visų ugdymo kokybe suinteresuotų šalių bendradarbiavimas, bet, mano nuomone, svarbiausia, kad pati mokykla, jos bendruomenė sąmoningai kurtų savotapatumą, identifikuotų savo mokyklos autentišką misiją ir pagal tai formuotų tinkamiausias ugdymosi aplinkas“, – reziumuoja VGTU Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėja.
###
Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) – inovatyvi aukštoji mokykla, ugdanti kūrybiškus ir kvalifikuotus specialistus. Naujausiuose „QS University Rankings: EmergingEuropeandCentralAsia“ reitinguose VGTU užima 45 vietą ir yra Lietuvos techninių universitetų lyderis. VGTU užtikrina šiuolaikines, į darbo rinką orientuotas studijas ir atlieka daugybę įvairių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų – jie vykdomi 14 institutų, 3 mokslo centruose, 33 laboratorijose. Universitete veikia moderniausias Rytų Europoje Civilinės inžinerijos mokslo centras ir didžiausia Lietuvoje Mobiliųjų aplikacijų laboratorija. Turėdamas daugiau kaip 400 partnerių tarp užsienio aukštųjų mokyklų, VGTU suteikia plačias tarptautinių studijų bei praktikų galimybes.
