„Nepriklausoma paieškų tarnyba”: pragarą perėjusios moters istorija

Ateinančias du ketvirtadienius LNK „Nepriklausoma paieškų tarnyba” pasakos dramatišką istoriją apie moterį – motiną, kurios gyvenimo vingių, peripetijų ir įvykių pakaktų draminiam serialui. Gimusi nelaukiama ir ankstyvoje vaikystėje išprievartauta, Stasė nugrimzdo į alkoholio ir valkatavimo liūną, sugriovė savo šeimą, paliko vaikus, besigindama nužudė žmogų, sėdo į kalėjimą ir po viso šito… atsitiesė.

Šiandien Stasė – reabilitacijos namų, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų ir priklausomiems nuo narkotikų bei alkoholio, steigėja ir direktorė. Taip pat – tarptautinės reabilitacijos organizacijos „Gyvybės versmė” narė. Ne kartą už savo veiklą apdovanota vyriausybiniais apdovanojimais. Jos žinioje – virš 100 į gyvenimą sugrįžusių žmonių. Visiems jiems Stasė – tai visų pirma įrodymas, kad įmanoma prisikelti bei keisti, kad ir labai sudarkytą, savo gyvenimą.

Išprievartavo patėvio brolis

Stasė gimė tremtyje. Krasnojarske. Nemylima ir nelaukiama. Tėvas, vietinis rusas girtuoklėlis, išprievartavo motiną. Jos nevedė. Tačiau nuolat apsireikšdavo ir mušdavo motiną, o vėliau ir pavainikę dukrą. Stasė prisimena, kaip mama kartu su ja, mažyle, šokdavo pro langą, kad apsigintų nuo kumščių. Kartą mama pasiskundė policininkui. Tėvas jį nužudė. Tačiau bausmės išvengė, nes pabėgo ir visą gyvenimą slapstėsi.

Lietuvoje Stasės mama sukūrė kitą šeimą. Tačiau naujasis Stasės patėvis taip pat kaip ir tėvas nuolat mušdavo ir motiną, ir ją, ir bendrai sugyventus sūnus. Stasei buvo 11-ka, kai ją išprievartavo patėvio brolis. Stasė ėmė nekęsti vyrų. Visų. Nekęsti namų, kuriuose gyvena. Dar neturėjo 18-kos, kai pradėjo reguliariai bėgti iš namų Varėnoje. Keliaudavo į Vilnių. Ten valkataudavo, girtaudavo, vagiliaudavo. Miegodavo landynėse arba glausdavosi naujų draugų namuose.

Sūnūs liko be mamos

Vienas po kito buvo du bandymai išbristi iš liūno, į kurį Stasė vis labiau grimzdo. Dvi santuokos, du bandymai sukurti savą šeimą. Du sūnūs. Santuokos iširo, o sūnūs liko be mamos. „Nemokėjau mylėti, nemylėjau nieko, o labiausiai – savęs pačios,” – LNK studijoje šį ketvirtadienį kalbės laidos herojė.

Pirmasis sūnus Jomantas augo internate, o penkeriais metais jaunesnis Borisas, kurį Stasė paliko 1,5 metukų, liko su tėvu.

Nužudė priekabiautoją

1984 metais, vieno girto ginčo metu, Stasė nudūrė prie jos priekabiaujantį vyriškį. Dūris buvo mirtinas, teismas skyrė jai kalėti aštuonerius metus. Kai Stasė sėdo už grotų, jos sūnui Borisui vaiko tėvas pasakė, jog jo mama mirė.

Kalėjime Stasė buvo autoritetas – moteris, teista už vyro nužudymą, kitoms kalinėms darė įspūdį. Tačiau pati Stasė viduje vis labiau kentė. Dokumentalisto A. Maciulevičiaus filmuose „Mylimoji iš Raudonojo namo” ir „Lambadoje” yra fragmentų , kur Stasė, kalinė, gauna sūnaus Jomanto pirmą jai rašytą laišką. Vėliau ir ji pati bandė eilėmis išsakyti tai, kas susikaupę viduje. Besiblaškanti nuteistoji, žudikė, labiausiai graužianti pačią save, Stasė net iš išorės sunkiai beatpažįstama šiandien.

Neradusi sūnaus kreipėsi į NPT

Ir išėjusi iš įkalinimo įstaigos, Stasė labai sunkiai stojosi ant kojų. Mažo miestelio aplinka, kalbos, nepasitikėjimas. Tačiau visa tai ji iškentė. Vos kiek sutvirtėjusi, ji pradėjo sūnų paieškas. Jomantas buvo greta. Ji ieškojo Boriso, kurio nematė 24 metus. Sužinojo, kad Borisas kartu su jos buvusio vyro, žydo Marko, šeima išvyko į Izraelį. Klausinėjo pažįstamų, vykstančių į Izraelį, bandė surasti nors ką nors iš jo giminių. Nesėkmingai. Tada Stasė kreipėsi į LNK „Nepriklausomą paieškų tarnybą”.

Nepadėjo ir privatūs detektyvai

Net Izraelio Imigrantų informaciniame centre, labai kruopščiai fiksuojančiame visus atvykusiuosius į Izraelį, laidos rengėja žurnalistė Palmira Galkontaitė sužinojo tik tiek, kad tokia šeima į Izraelį atvyko 1999 metais. Tačiau nebuvo aišku, kur jie gyvena dabar. Žurnalistai kreipėsi ir į Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazę, ir į privačius detektyvus – nieko.

Paieškos vyko tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje – reikėjo aptikti ką nors iš likusių, ir kažkada turėjusių ryšių su Marko Kapustino šeima. Po ilgų paieškų P. Galkontaitė šį tą sužinojo.

„Prisukamas apelsinas”

2001 metų sausį Izraelio spaudoje ir visose kitose masinio informavimo priemonėse buvo daug rašoma apie vieną itin žiaurų nusikaltimą. Šis nusikaltimas buvo pavadintas „Prisukamu apelsinu”, turint galvoje to paties pavadinimo romaną, kurio autorius M. Burgess pirmą kartą literatūroje pavartojo „ultrasmurto” terminą.

Kodėl? Vieną sausio vakarą grupelė jaunuolių šventė vieno iš jų 18-tąjį gimtadienį. Įsiaudrino ir išsvirduliavo į gatvę. Juos bandė sudrausminti pro šalį ėjęs 43 metų vyriškis. Jaunuoliai mušė jį tol, kol šis neteko sąmonės. Kol vieni mušė, kiti filmavo įvykį. Vyras išgyveno, tačiau liko invalidas. Spaudoje buvo paminėta tik vieno jaunuolio pavardė, nes tik jis vienas buvo pilnametis. Tai buvo Borisas, Stasės sūnus.

Kai NPT surado Borisą, jis dar tebekalėjo viename Izraelio kalėjime. Iš viso jis gavo septynerius metus nelaisvės.

Stasės apsisprendimas

Kai LNK studijoje Stasei bus papasakota apie Boriso įvykdytą nusikaltimą, P. Galkontaitė dar kartą jos paklaus, ar ir dabar, sužinojusi, kas nutiko, ji norinti vykti pas sūnų. Ką ji atsakė ir ar susitiko su sūnumi Izraeilyje, pamatysime dar po savaitės, kitoje „Nepriklausomos paieškų tarnybos” laidoje.

O šįkart – pragarą perėjusios moters istorija. Ketvirtadienį, 19.10 val., per LNK.

Kontaktinis (-iai) asmuo (-enys):
Gediminas Malaškevičius
Savireklamos skyriaus redaktorius
LNK TV