Gerbiamieji ministrai, garbūs svečiai,
man nepaprastai malonu kreiptis į Jus visus Vilniuje labai ypatingą mano šaliai dieną, kai minime 30-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines.
Europietiškos ir vakarietiškos vertybės visuomet buvo mūsų stiprybės šaltinis. Jomis buvo pagrįsti mūsų tikslai, pasirinkimai ir tvirti įsipareigojimai, kai leidomės euroatlantinės integracijos keliu, atvedusiu mus į narystę Europos Sąjungoje ir NATO.
Tapome pavyzdžiu, ką gali pasiekti maža, bet išdidi tauta. Tauta, pasiryžusi būti laisva ir norinti susigrąžinti laisvę iš tų, kurie brutaliai ją iš mūsų atėmė.
Ponios ir ponai,
ką tik minėjome kitą reikšmingą sukaktį – vakarietiško pasaulio vertybių saugotojos NATO 70-metį.
Šiandien matome, kad vakarietiškos vertybės kai kur nuvertinamos. Mes taip pat per dažnai vertybes ir principus paminame dėl pelno ir pragmatizmo. Atrodo, kad ėmė stigti tam tikro ideologijos aiškumo. „Ar Vakarai nukrypo nuo pasirinkto kurso?“ – šį klausimą vis dažniau girdime abiejose Atlanto pusėse.
Tokie pokyčiai man ypač kelia nerimą. Politiniai Vakarai neturi kitos išeities, tik būti pasirengę ginti savo principus ir vertybes.
Čia noriu ypač akcentuoti vienybės svarbą.
Vienybė mus jungia įvairiais saitais. Transatlantinis ryšys yra neabejotinai svarbiausias. Taigi, kad išlaikytume Europos Sąjungos galią, mums reikia JAV ir tai vienintelė strategija, leisianti pasiekti pergalę mums visiems.
Privalome tikėti bendra Europos ir Amerikos ateitimi. Transatlantinis ryšys yra gyvybiškai svarbus. Jam nėra alternatyvų.
Vienas labiausiai klaidinančių ir nerimą keliančių dalykų šiame kontekste yra kalbos apie strateginę Europos autonomiją. Taip, Europa turi gerokai daugiau investuoti į gynybą ir jos kokybę. Tačiau dvi kolektyvinės gynybos sistemos – viena NATO, kita Europos – keltų painiavą ir sudarytų sunkumų.
Šių dienų saugumas ir gynyba, žinoma, neapsiriboja vien karinėmis priemonėmis. Todėl labai svarbus ES ir NATO bendradarbiavimas. Tačiau čia laikausi paprasto požiūrio: taip bendradarbiavimui, kur jis įmanomas, ir ne pastangų dubliavimui.
Sutinku, kad vienybė kartais reiškia kompromisus ir pasiaukojimą. Galime nusileisti dėl daugelio dalykų, tačiau, nepaisant nieko, vertybinių kompromisų negali būti.
Negalime sutikti su kompromisu ar užmegzti tikros partnerystės su tais, kurie pamina mūsų vertybes, griauna taisyklėmis pagrįsta tvarką, okupuoja atskiras nepriklausomų valstybių teritorijas, imasi hibridinių priemonių prieš mus ir manipuliuoja istoriniais faktais.
Dabar girdime raginimus remtis nauja geopolitine sąranga iš šalies, kuri ne tik nepaiso mūsų principų, bet ir ignoruoja bei laužo juos, vadindama liberalią pasaulio tvarką „atgyvenusia“.
Pakviesti Rusiją būti bendros geopolitinės erdvės dalimi, susidarius klaidingą įspūdį apie bendrus interesus, būtų strateginė klaida. 2014 m. turi likti kaip skaudžiausias ir nuvylęs įrodymas, kokį „rezultatą“ duoda interesai be vertybių.
Jokiomis aplinkybėmis negalime nusileisti ir nenusileisime dėl principų, kuriais paremtas Europos ir Šiaurės Amerikos saugumas. Tai ne tik mūsų pareiga, bet ir misija.
Rusija lieka aiškia svarbiausia ilgalaike grėsme NATO. Rusija sąmoningai pasirinko ir siekia sugriauti nusistovėjusią pasaulio tvarką. Neturėtume turėti jokių su tuo susijusių iliuzijų.
Tačiau turime galimybę rinktis neįteisinti jokių beatodairiškų Rusijos veiksmų. Privalome reikalauti Rusijos atskaitomybės. Privalome nepamiršti, kad pasyvumas tik skatina agresiją.
Rusija skleidžia melagingas kalbas, kad NATO pajėgos rytiniame flange, ypač Baltijos valstybėse, gali išprovokuoti karinį konfliktą.
Rusija mėgina įtikinti, kad už įtampą regione yra atsakingas Aljansas, ir bando šią versiją įpiršti visuomenei.
Tai labai pavojingos kalbos. Privalome su jomis kovoti.
Beje, šiuo metu esančios NATO pajėgos rytiniame flange yra labai kuklios, palyginti su agresyvia Rusijos pozicija, vien Kaliningrado regionas daug ką pasako.
Todėl neturėtume bijoti garsiai pasakyti: sąjungininkų pajėgos mūsų regione yra tam, kad atgrasytų ir apgintų mus. Žinia, kad net menkiausias puolimas ar invazija paskatins neišvengiamą Aljanso atsaką, turėtų būti labai aiški ir tvirta, tokia, dėl kurios nekiltų jokių abejonių.
Žinutės apie atgrasymą yra labai svarbios! Ir jomis siekiama padėties deeskalavimo, o ne įtampos eskalavimo.
Jei negalime turėti reikiamų pajėgumų, turime stengtis užtikrinti aukščiausią įmanomą jų parengties lygį, kad būtų pasiruošta kovoti jau šiąnakt; karinės pajėgos turi būti daugiatautės, puikiai aprūpintos, nuolat dalyvauti pratybose ir, leiskite pridurti, visuomet būtinai turi dalyvauti ir JAV kariai.
Ar jau pasiekėme šį lygį? Dar ne, tačiau nuo 2014 m. padaryta didžiulė pažanga. „Bukarešto devynetukas“ gali pagrįstai didžiuotis šiais pasiekimais. Tačiau dar nemažai ką turime nuveikti.
Turime visiškai įgyvendinti tai, dėl ko susitarė NATO lyderiai: priešakines pajėgas privalome nuolat stiprinti rengdami pratybas, aprūpindami, užtikrindami pastiprinimą, oro gynybą.
Taip pat privalome nepamiršti, kad mūsų priešininkai labai atidžiai seka sąjungininkų pajėgas, ypač JAV pajėgas NATO rytiniame flange.
Sąjungininkų karinės pajėgos, ypač JAV, mūsų regione yra stipriausia atgrasymo priemonė. Be to, JAV ir NATO karinių pajėgų buvimas yra būtinas atgrasymui ir padėties deeskalavimui.
Stiprus NATO Aljansas taip pat reiškia ir naštos bei rizikos pasidalijimą. Turime rimtų pajėgumų spragų ir jas galime užkamšyti tik daugiau investuodami.
Leiskite aiškiai pasakyti: sąjungininkų karinių pajėgų nebuvimas gali tik paskatinti Rusiją neteisingai įvertinti Aljanso ryžtą ir užpildyti atsivėrusią „saugumo spragą“ savo karinėmis pajėgomis.
Sakartvelas, Ukraina, Sirija – gerai žinomi pavyzdžiai. Ir pamoka.
Gerbiamieji ministrai ir svečiai,
branginame laisvę, tačiau mums labai rūpi kiekvieno teisė būti laisvam ir saugiam, nes mes žinome laisvės ir nepriklausomybės kainą. Taip pat žinome, kad tai nėra duotybė.
Privalome būti pasirengę ir kasdien ginti tai, kas yra mūsų egzistencijos pagrindas. Taip pat privalome būti pasirengę padėti kitiems.
Geriausios kandidatės ir patikimos partnerės Sakartvelas ir Ukraina turėtų sulaukti tvirtos paramos ir stipraus signalo, skatinančio tęsti reformas. Šių metų liepos 7 dieną Vilniuje vyks 4-oji Ukrainos reformų konferencija. Raginu visas Jūsų valstybes aktyviai joje dalyvauti. Jūsų indėlis nepaprastai svarbus.
Mano ypatingas prašymas „Bukarešto devynetukui“ sustiprinti vienybę ir ryžtą padėti Sakartvelui ir Ukrainai tapti NATO šeimos narėmis. Bukarešto viršūnių susitikimo sprendimas galioja jau dešimtmetį. Tai yra ir mūsų pažadas. Sprendimus reikia įgyvendinti, o pažadų laikytis.
Atvirų durų politika tapo labiausiai pasiteisinusia priemone užtikrinant saugumą ir taiką milijonams europiečių. Politinės valios stoka vilkinant ryžtingus veiksmus ir priimant sprendimus dėl šių dviejų valstybių partnerių per ilgam mus apgaubia „strateginio sumišimo“ rūko skraiste ir kelia grėsmę sumenkinti NATO politikos patikimumą.
Mūsų visų pareiga užtikrinti, kad Ukrainos klausimo svarba tarptautinėje darbotvarkėje nesumenktų, net jei vis garsiau pasigirsta pavargę balsai. Privalome ir toliau remti Ukrainą, besiginančią nuo Rusijos agresijos, padėti jai eiti reformų keliu, kalbėtis su Ukraina lyg su tikru draugu ir aiškiai laikytis neteisėtos Krymo aneksijos nepripažinimo politikos.
Šiandieną Ukrainai labiau nei kada nors anksčiau reikia mūsų paramos.
Pabaigoje noriu pasakyti, kad vieningos ir laisvos Europos, gyvenančios taikiai, demokratiškai ir besilaikančios bendrų vertybių, tikslas dar nėra pasiektas. Tikiu, kad šiandien jis ne mažiau svarbus nei 1989-aisiais.
Taip pat esu įsitikinęs, kad „Bukarešto devynetukas“ kartu yra stipresnis ir privalo užtikrinti, kad vieningos Europos vizija taptų realybe.
Ačiū.
Pranešimą paskelbė: Paulius Kalmantas, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
