Atversta knyga, iki kontrolinio liko vos kelios dienos, bet vietoje mokymosi norisi daryti bet ką – net susitvarkyti kambarį ar be tikslo naršyti telefone. Lengviausia sau pasakyti „tingiu“, tačiau psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad už atidėliojimo neretai slepiasi visai kas kita. Baimė suklysti, noras viską atlikti tobulai ir nuolatinis nuovargis gali įsukti į užburtą ratą, kuriame kuo labiau stengiamės, tuo sunkiau tampa mokytis.
Populiariausio ryšio tiekėjo „Tele2“ laidoje „Gyvenimo pamokos“ technologijų ekspertas Arnoldas Lukošius kartu su psichoterapeutu Dainiumi Jakučioniu aiškinosi, kodėl informacijos perteklius ir nuolatinės pastangos kartais duoda priešingą rezultatą – darosi sunkiau susikaupti, mokytis ir įsiminti informaciją.
„Paaugliai ir moksleiviai pradeda galvoti: tingiu, vadinasi, esu tinginys. Galvoje atsiranda daug kritiškų minčių. Tačiau dažnai žmogus tiesiog bijo „susimauti“, padaryti klaidą. Jis galvoja, kad turi labai pasistengti ir viską padaryti labai gerai, tada išsigąsta ir pradeda atidėlioti“, – sako D. Jakučionis.
Atidėliojimas nelygi tinginystei
Pasak D. Jakučionio, spaudimą jauniems žmonėms gali didinti ne tik jų pačių išsikelti aukšti standartai. Pažymiai, tėvų lūkesčiai, draugų rezultatai ar būsimos studijos gali sukurti jausmą, kad kiekvieną kartą būtina pasirodyti kuo geriau.
Taip atsiranda uždaras ratas: kuo svarbesnis atrodo rezultatas, tuo didesnė baimė suklysti. Ji kelia nerimą, o šis gali paskatinti atidėlioti. Tuomet dėl neatliktų darbų spaudimas dar labiau išauga. D. Jakučionis pataria pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kiek ilgai tęsiasi nuovargis, sunkumai susikaupti ar nuolatinis nenoras imtis užduočių.
„Reikia savęs paklausti: kiek laiko aš taip jaučiuosi? Dažnai atsakymas nustebina, nes tai būna ne viena ar dvi dienos, o dvi savaitės ar net du mėnesiai. Tada verta savęs paklausti, ar tikrai privalau viską padaryti, ar tikrai turiu sau tiek daug užsikrauti. Gal galiu šiek tiek mažiau padaryti ir daugiau atsipalaiduoti?“, – pataria psichoterapeutas.
Pasak jo, daugiau pastangų nebūtinai reiškia geresnį rezultatą. Kai žmogus yra nepailsėjęs ir pervargęs, nukenčia dėmesys bei koncentracija, todėl tampa sunkiau ir įsiminti informaciją. Tokiu atveju išsigelbėjimu netampa net dar daugiau valandų prie vadovėlių.
Poilsis nėra prizas už atliktus darbus
Dar viena dažna klaida – poilsį nuolat nukelti į ateitį. Mokiniai sau žada pailsėti pasibaigus kontroliniams, išlaikius egzaminus ar prasidėjus atostogoms. Tačiau vienus darbus pakeičia kiti, todėl lauktoji pertrauka taip ir neateina.
„Poilsis niekada neturėtų būti prizas. Poilsis yra darbo dalis. Tai svarbu ir suaugusiesiems, ir jaunimui. Jei norime rezultato, turime suprasti, kad poilsis yra būtinas“, – pabrėžia D. Jakučionis.
Visgi net ir nusprendus „pailsėti“, lengva įkliūti į kitus spąstus – telefoną. Vakare pavargus mokytis socialiniai tinklai gali tapti lengviausiai pasiekiama pramoga, todėl miegas nukeliamas dar valandai ar dviem.
D. Jakučionis atkreipia dėmesį, kad miego trūkumas ypač jauname amžiuje, gali paveikti dėmesį ir atmintį – būtent tas funkcijas, kurių mokantis reikia labiausiai.
„Patarimas labai paprastas – vakarais mažiau laiko praleisti telefone, anksčiau jį padėti į šalį ir šiek tiek anksčiau nueiti miegoti. Miegas yra vienas svarbiausių dalykų, padedančių mūsų galvai veikti“, – sako specialistas..
Atimti telefoną – ne sprendimas
Matant, kad nemažą dalį poilsiui ar miegui skirto laiko „suvalgo“ telefonas, tėvams paprasčiausiu sprendimu gali pasirodyti apriboti vaiko naudojimąsi juo. Tačiau, pasak D. Jakučionio, vien draudimai problemos neišspręs. Kur kas svarbiau su vaiku kalbėtis, išgirsti, kaip jis jaučiasi, ir dėl telefono naudojimo taisyklių susitarti kartu.
Tai ypač svarbu todėl, kad dar viena problema, su kuria susiduria jauni žmonės, yra tylėjimas apie savo savijautą. Kai apie sunkumus niekas nekalba, gali susidaryti įspūdis, kad visi aplinkiniai puikiai susitvarko, o sunku tik tau vienam.
„Jaunimas dažnai nepasakoja apie savo problemas ir nenori dalintis. Tada atsiranda paradoksas: kadangi visi tyli, atrodo, kad visiems viskas gerai. Kartais nereikia nei skųstis, nei iš karto prašyti pagalbos – užtenka pasakyti: man sunku“, – sako D. Jakučionis.
Apie savijautą galima pasikalbėti su tėvais, mokytoju ar artimu draugu. Svarbiausia, anot psichoterapeuto, su sunkumais nelikti vienam.
