Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas
Jei pavasarį energijos kainų šuolis dar atrodė kaip laikinas nepatogumas, šiandien jau aišku, kad lengvai atsikvėpti nepavyks. Užsitęsusi energetikos krizė grasina tapti kur kas platesnio kainų augimo pradžia: brangesnė energija vis labiau persiduoda maistui, prekėms ir paslaugoms. Tai reiškia, kad infliacijos banga gali būti ne tik stipresnė, nei tikėjomės prieš kelis mėnesius, bet ir gerokai sunkiau suvaldoma.
Kol kas euro zonoje ryškiausiai matome būtent energetinių prekių kainų šuolį. Maisto kainos dar beveik neauga, kitų prekių kainų augimas tik pradeda spartėti, o paslaugų kainose taip pat nematome tokio ryškaus šuolio. Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad infliacijos problema kol kas apsiriboja energetika. Visgi panašų scenarijų jau matėme 2021–2022 m.
Tuomet infliacijos banga taip pat neprasidėjo visur vienu metu. Pirmiausia smarkiai kilo energijos kainos, o tik vėliau jų poveikis persidavė maistui, kitoms prekėms ir paslaugoms. Energija yra daugelio ekonominių veiklų sąnaudų dalis – jos reikia gamybai, transportui, logistikai, prekybai. Todėl kuo ilgiau jos kaina išlieka aukšta, tuo didesnė tikimybė, kad dalį išaugusių kaštų verslas galiausiai perkels vartotojams.
Tokio proceso pirmuosius signalus jau galima įžvelgti ir šiandien. Lietuvos gyventojai maisto kainų šuolio kol kas nejaučia, o kai kurių maisto produktų kainų pokytis netgi yra neigiamas. Tačiau platesni maisto kainų indeksai jau rodo spaudimą į viršų. Jei energetikos kainos išliks aukštos, ilgainiui tai gali pasiekti ir parduotuvių lentynas.
Infliaciją galima palyginti su sniego gniūžte. Iš pradžių ji nedidelė ir apima tik vieną ekonomikos dalį, tačiau riedėdama prisirenka vis daugiau sluoksnių. Pirmasis sluoksnis šiuo metu yra energetika. Kitas gali būti maistas ir kitos prekės, po jų – paslaugos ir atlyginimai.
Pastarasis veiksnys ypač svarbus. Kai kainos kyla ilgiau, darbuotojai natūraliai siekia didesnio darbo užmokesčio, kad kompensuotų prarandamą perkamąją galią. Vakarų Europoje tam papildomos įtakos turi kolektyviniai susitarimai, o darbo skelbimų statistikoje jau matyti stiprėjantis spaudimas atlyginimams. Jei atlyginimai pradeda vytis infliaciją, įmonių sąnaudos dar labiau išauga ir kainų augimas gali tapti gerokai atkaklesnis.
Kitas šios grandinės etapas – palūkanų normos. Dar prieš kelias savaites finansų rinkose buvo tikimasi, kad spartaus jų didėjimo gali pavykti išvengti. Pavasarį vyravo lūkestis, kad palūkanų normos kils, tačiau neperžengs 3 proc. ribos. Dabar rinkos lūkesčiai jau pasislinkę aukštyn – vertinama, kad EURIBOR gali viršyti 3 proc. ir potencialiai priartėti net prie 3,5 proc.
Jei toks scenarijus išsipildytų, kitų metų pradžioje didesnių palūkanų poveikį pajustų ne tik būsto paskolas turintys gyventojai, bet ir platesnė ekonomika. Brangesnis skolinimasis mažintų vartojimo ir investicijų galimybes, todėl infliacijos šokas ilgainiui pradėtų veikti ir ekonomikos augimą.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas jau nebe tai, ar energija pabrango. Svarbiausia – ar šįkart pavyks sustabdyti kainų augimą pirmame etape, ar vėl pamatysime 2021–2022 m. scenarijų, kai nuo energetikos prasidėjusi infliacijos banga palaipsniui išplito po visą ekonomiką.
