Geri akademiniai rezultatai dar nereiškia, kad vaikas moka mokytis tada, kai pasidaro sunku. Naujausi PISA 2025 duomenys rodo ryškų kontrastą: Lietuvos penkiolikmečiai tarptautiniame kontekste pasiekia gana stiprių rezultatų, tačiau beveik pusė jų netiki, kad intelektą galima ugdyti, o susidūręs su sudėtingesne užduotimi daugiau pastangų teigia dedantis tik maždaug kas antras mokinys. Švietimo ekspertai atkreipia dėmesį, kad kol vaikui sekasi, mokėjimo mokytis spragos gali likti nepastebėtos. Tikrasis išbandymas prasideda tuomet, kai nepavyksta iš pirmo karto – ar vaikas ieško kito būdo, ar greitai nusprendžia: „aš tiesiog nemoku“.
EBPO šalyse, kad intelektą galima ugdyti, mano maždaug septyni iš dešimties penkiolikmečių, Lietuvoje – kiek daugiau nei kas antras.
Pasak „Pažinimo medžio“ direktorės Ritos Navikienės, geri akademiniai rezultatai ir ribotas tikėjimas savo galimybe augti nebūtinai vienas kitam prieštarauja.
„Galime turėti labai gerai besimokantį vaiką, kuris jaučiasi sėkmingas tol, kol užduotys jam pavyksta. Daug daugiau apie jo gebėjimą mokytis pasako tai, kas nutinka susidūrus su tuo, ko jis dar nemoka. Ar vaikas bando suprasti, kas nesuveikė, ieško kito būdo, prašo pagalbos, ar iš karto nusprendžia: „aš tiesiog tam negabus“?“ – sako R. Navikienė.
Vaikui reikia savo pažangos įrodymų
Pasak direktorės, matematika – viena sričių, kurioje vaikai gana greitai gali sau priklijuoti etiketę „aš nemoku“. Tačiau tokioje situacijoje ne visada padeda paprastas reikalavimas daugiau spręsti.
„Esame turėję mokinių, kurie buvo įsitikinę, kad matematika tiesiog ne jiems. Vienu tokiu atveju mokytojas pradėjo stebėti ne tik rezultatus, bet ir pasikartojančias klaidas, tai, ką vaikas jau geba atlikti savarankiškai, ir kur jam dar reikia pagalbos. Pagal tai buvo parenkamos tolesnės užduotys“, – pasakoja R. Navikienė.
Ilgainiui pažanga tapo matoma ir pačiam mokiniui – jis galėjo palyginti ankstesnes užduotis su tuo, ką geba atlikti dabar.
„Vaikui labai svarbūs jo paties pažangos įrodymai: prieš du mėnesius šito nesugebėjau, o šiandien jau galiu. Tai daug stipriau nei bendras „tu gali“ parodo, kad dabartinis rezultatas nėra galutinė riba“, – sako direktorė.
Geras pažymys dar nereiškia, kad vaikas moka mokytis
Mokėjimas mokytis apima daugiau nei gebėjimą pasiruošti kontroliniam ar teisingai atlikti užduotį. Svarbu, ar mokinys supranta, kas jam padeda mokytis, pastebi savo klaidas ir geba išbandyti kitą būdą, kai pirmasis neveikia.
PISA duomenimis, kiek daugiau nei du iš penkių Lietuvos penkiolikmečių dažnai planuoja savo mokymąsi, tačiau mažiau nei pusė reguliariai pasitikrina, ar iš tiesų suprato medžiagą.
„Vien teisingas atsakymas dar ne visada parodo, kad vaikas temą suprato. Mokymuisi reikia ir užduočių, kurios nepavyksta iš pirmo karto. Tada mokytojo vaidmuo – padėti suprasti, kas nesuveikė ir ką galima išbandyti kitaip. Kartais reikės papildomo paaiškinimo, kartais kitos strategijos, o kartais tiesiog dar vieno bandymo“, – teigia R. Navikienė.
Kartu individualus dėmesys, anot jos, neturėtų reikšti mažesnių reikalavimų.
„Jeigu susidūrus su sunkumu vis nuleidžiame kartelę, vaikas nepatiria, kad gali įveikti tai, kas iš pradžių atrodė per sunku. Tačiau neveikia ir aukšti reikalavimai be pagalbos. Svarbu suprasti, kur mokinys yra šiandien ir koks kitas žingsnis padėtų jam judėti pirmyn“, – sako direktorė.
Po prasto pažymio – ne „kodėl taip mažai?“
Požiūrį į savo gebėjimus formuoja ir pokalbiai namuose. Todėl prastas pažymys, pasak ekspertės, neturėtų iš karto tapti pokalbiu, kuriame vaikas turi teisintis dėl rezultato.
„Vietoje „kodėl taip mažai?“ galima paklausti: „Kaip pats vertini, kas tau pavyko, kur buvo sunku ir ką kitą kartą galėtum padaryti kitaip?“ Tada dėmesys nuo pažymio persikelia į tai, ko iš šios situacijos galima išmokti“, – sako ji.
R. Navikienė pataria vengti ir etikečių „tu matematikas“, „tau kalbos nesiseka“ ar „tau tai tiesiog duota“, nes jos gali kurti įspūdį, kad gebėjimai yra nekintami.
O kai kažkas nepavyksta iš pirmo karto, vaikui gali padėti vienas nedidelis žodis.
„Vietoje „aš šito nemoku“ verta sau pasakyti: „aš šito dar nemoku“. Tada galima klausti: ko man trūksta ir ką galiu pabandyti kitaip? Nesėkmė tampa ne išvada apie save, o informacija, ką daryti toliau“, – sako R. Navikienė.
PISA rezultatai parodė, ką Lietuvos penkiolikmečiai šiandien geba. Tačiau ne mažiau svarbus klausimas – ką vaikas daro tada, kai kažko dar nemoka.
