Nors visuomenėje vis dar gausu išankstinių nuostatų apie vaikų globos namų auklėtinius, tikrosios jų istorijos rodo ką kita – stiprybę, brandą ir siekį sukurti geresnę ateitį. Įveikusi praeities iššūkius, Viktorija (vardas pakeistas) šiandien džiaugiasi motinyste ir sutiko pasidalinti savo patirtimi apie gyvenimą globos namuose, savarankiškumo pradžią bei santykį su visuomene.
1. Viktorija, trumpai papasakok apie save – kuo gyveni šiandien? Esu jauna dviejų berniukų mama. Šiuo metu visas mano dėmesys ir širdis atiduota vaikų auginimui ir savo šeimos kūrimui.
2. Dėl kokių aplinkybių patekai į vaikų globos namus? Į globos namus patekau dėl mamos nepriežiūros. Mus augino močiutė, tačiau dėl sunkios finansinės padėties jai tiesiog buvo per sunku mus išlaikyti. Sprendimą priėmėme kartu su močiute, todėl tai nebuvo netikėtumas. Kartu į globos namus vykome trise – aš, mano brolis ir pusseserė. Tam tikra prasme net džiaugėmės, kad būsime prižiūrėti ir viskuo aprūpinti.
3. Kaip prisimeni gyvenimą globos namuose? Kaip sekėsi ten pritapti? Dabar, žvelgdama atgal, galiu pasakyti, kad ten jautėmės saugiai. Buvome pamaitinti, prižiūrėti, niekuo neišsiskyrėme nuo kitų mokyklos vaikų. Kadangi buvome maži, tarpusavyje su kitais vaikais susidraugavome labai greitai. Sunkiau buvo priprasti prie taisyklių ir auklėtojų, tačiau su laiku viskas stojosi į savo vietas.
4. Ar pavyko užmegzti artimą ryšį su darbuotojais? Ar turėjai žmogų, kuriuo galėjai pasitikėti? Paauglystėje tapo lengviau atrasti auklėtoją, su kuria galėjau pasikalbėti kaip su drauge, išsipasakoti ar spręsti asmenines problemas. Nors šeimos neatstojo niekas, buvo darbuotojų, kuriomis tikrai pasitikėjau. Taip pat paskutiniais metais prieš išeinant labai padėjo psichologė.
5. Ar niekada nesvajojai apie kitą – įvaikinusią – šeimą? Kai tau daugiau nei 10 metų, naujos šeimos nelabai norisi. Tu supranti, kad jau turi savo šeimą, kad ir kokia ji būtų. Buvome prie visko pripratę. Manau, kad įvaikinimas labiausiai tinka kūdikiams, o paaugliai jau turi savo ryšius. Be to, džiaugiuosi, kad man teko gyventi jau išskirstytose šeimynose – tai kur kas artimiau tikriems namams.
6. Kokia buvo tavo savarankiško gyvenimo pradžia palikus globos namus? Pradžia buvo sunki, nes išėjau besilaukianti pirmojo sūnaus. Teko labai greitai subręsti ir prisiimti suaugusios moters atsakomybę. Labai visapusiško pagalbininko šalia nebuvo, tačiau viena auklėtoja mane stipriai palaikė palaikydama ryšį ir netgi atsiuntė dovanėlę mano gimusiam berniukui.
7. Kaip šiandien auklėji savo vaikus? Ką stengiesi daryti kitaip nei tavo tėvai? Savo vaikystėje iš tėvų niekada nebuvau girdėjusi žodžio „myliu“. Todėl dabar pati stengiuosi kuo dažniau savo vaikams sakyti, kaip stipriai juos myliu, ir nuolat juos pagirti. Tarp mūsų yra labai stiprus ir gražus ryšys, ir jau dabar matau puikius to rezultatus.
8. Su kokiomis visuomenės nuostatomis ar stereotipais tenka susidurti užaugus globos namuose? Vaikai iš globos namų visuomenėje dažnai būna nurašomi iš anksto. Skaudina, kai kartais tenka išgirsti nepažįstamųjų pasakymus: „ji bus tokia kaip mama“. Tokios frazės lieka giliai, nes aplinkiniai juk neįlįs į mūsų vidų ir nežino, kiek pastangų dedame, kad būtume kitokie nei mūsų tėvai. Tačiau pabendravę artimiau, tie patys žmonės dažnai nustemba ir sako: „o tu kitokia, nei maniau“.
Dėkojame už nuoširdų pokalbį.
Pagarbiai,
Sigutė Ašipauskienė
Kalvarijos savivaldybės socialinių paslaugų centro Globos centro
Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atestuotas asmuo
Tel. Nr. + 370 601 24636
El. p. sigute.asipauskiene@kalvarijaspc.lt
