Man asmeniškai šeimyninio gyvenimo įvairinimo problema atrodo ganėtinai dirbtina.
Ji, žinoma, gali iškilti visu gražumu, bet tik tada, kai santykiai ima sparčiai blėsti… Tada paįvairinimo klausimas gali skambėti jau kaip santykių gelbėjimo klausimas.
Šiaip jau, visi sveiki santykiai tarp vyro ir moters vystosi natūraliu būdu. Potraukis vienas kitam pereina į seksą, reti iš pradžių pasimatymai perauga į bendrą gyvenimą. Atsiradus vaikams interesų ratas persistumia jų pusėn, o toliau viskas kartojasi vėl ir vėl. Visa tai yra lydima šeimos gyvenimo sąlygų pasikeitimu: pradžioje pasimatymai gatvėje, vėliau dar kažkur, po to bendras gyvenimas kažkur nuomojamame bute, po to egzistavimas savo teritorijoje…
Bet kuris su savo pusele gyvenantis žmogus gali prisiminti tuos momentus, kada jis matė ar jautė, kad jo puselė ima nuobodžiauti. Santykiai tampa lyg ir sustingę. Net nežinau kaip apibrėžti šį jausmą. Taip atsitikti gali bet kurioje veiklos sferoje. Bet kokios rūšies reiškinio egzistavimas paklūsta tiems patiems dėsniams. Vienas iš jų skamba taip: „kas nesiplečia, tas turi tendenciją trauktis“.
Kitais žodžiais tai būtų galima apibudinti maždaug taip: niekas negali išlikti tame pačiame stovyje – viskas arba gerėja, arba blogėja. Tai, kas mums atrodo stabilu, iš tiesų aktyviai vystosi.
Kitu nerašytu dėsniu būtų galima apibudinti egzistavimą dviese.
Žmonės seniai pastebėjo, kad du žmonės, pasitikintys vienas kitu, gali kompensuoti vienas kito trūkumus ir padidinti dorybes. Tai galioja ne tik vyrų-moterų santykiams. Tai bedras egzistensijos dėsnis. Tokius du žmones galima būtų pavadinti porininkais. Dažnai pasitaiko, kad porininkai yra tos pačios lyties. Tai nekeičia reikalo esmės, nes šis dėsnis galioja ir susituokusioms poroms.
Vyras ir moteris privalo būti porininkais.
Kitas klausimas, kaip to pasiekti. Juk čia tūkstančiai niuansų, kurie įsiskverbia į reikalo esmę, užtemdydami aiškų šio klausimo suvokimą.
Kas gi dar, be bendro tikslo ir tarpusavio spratimo, gali palaikyti porininkų domėjimąsį vienas kitu?
Bet kuriai porai yra būdinga, kaip minėjau, kompensuoti vienas kito trūkumus bei palaikyti ir vystyti dorybes. Tam, kad galėtumėte pamatyti savo porininko dorybes ir trūkumus, būtinos įvairios gyvenimiškos situacijos, kuriose jos galėtų pasireikšti. Todėl santykių įvairovės esmė yra paties gyvenimo įvairovėje ir tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno porą sudarančio individo.
Idealus vaizdas gali gautis, jei pabandysite retkarčiais pakeisti poros lyderį. Vyro ir moters lyderiavimas paeiliui šeimoje gali pasidartyti tiesiog gyvybiškai svarbiu. Jei poroje lyderiauja visą laiką vienas, tai santykių sustabarėjimas neišvengiamas. Žinote, čia kaip džiaze. Groja trys muzikantai: mušamaisiais, saksafonu ir pianistas. Kai melodija vystoma visų trijų iš karto, tai labai gražu, bet greitai nusibosta. Ir jūs net apsidžiaugiate, kuomet du iš trijų pagaliau nutyla, o kuris nors vienas ima demonstruoti atlikimo meistriškumo stebuklus. Ne veltui džiazą vadina gyva muzika.
Kad Jūsų povestuviniai santykiai taip pat kuo ilgiau išliktų gyvi, leiskite vienas kitam atlikti solo partiją, netgi tada, kai tradicijos ir visi Jūsų pažįstami ar giminaičiai Jums sako, kad taip daryti negalima. Mat, visi yra įpratę, kad lyderis šeimoje turi būti vienas. Kitaip tiesiog nebūna.
Bet, tokia situacija slopina visus Jūsų porininko įpatumus ir gebėjimus. Jei Jūs niekada neleisite savo puselei atlikti solo partijų, Jūs patys iš savęs atimsite neprasikalusias porininko dorybes.
Kaip gi tai reikėtų techniškai padaryti?
Laukite tęsinio.
Įvairiaspalvių šeimyninių santykių Jums linkintys
„Vestuvių ekspertai“
Vytas Kokšta
www.smagiosvestuves.lt
www.vijolina.lt
