Kai pirmą kartą naktį jis sušnibždėjo „Myliu“, Veronika vos susilaikė neperklaususi: „Ką tu pasakei? Garsiau! Pakartok dar kartą!“
Ką ten kalbėti, jai norėjosi įjungti šviesą ir pakviesti įgaliotinį, kad surašytų protokolą.
Kaimynus pakviesti liudininkais. Ir gimines. Ir dėdę Joną, kuris kartą pajuokavo: „Kaip ten tavo sugyventinis, dar nepabėgo? Oi, žiūrėk, Veronika, paminkys jis tave ir išeis. Iš karto matosi – žmogus jis nepatikimas, jis gi net kariuomenėje netarnavo“.
Dar puseserę Aliną, kuri kaskart susitikusi domisi: „Kaip tavo meilužio vardas?“ Mamą, kuri įsitikinusi, kad jos dukrą visi išnaudoja. Visus tuos skeptiškai nusiteikusius asmenis norėtųsi vieną kartą ir visiems laikams nuraminti. „Ir taip gerbiamieji, pareiškiu visiems – Donatas man oficialiai išpažino savo jausmus. Visi girdėjote? O jūs, Petraičiai iš trečio buto, taip pat girdėjote? Gerai. Prisipažinimo faktas užfiksuotas ir įformintas trijuose egzemplioriuose. Kur pasirašyti?“
Bet, ji nutylėjo. Net nesurizikavo sušnibždėti „Aš taip pat“, todėl kad tuos žodžius Donatas ištarė taip tyliai, iškvėpdamas, jog nelabai ir suprasi – buvo jie ištarti ar ne…
Tuo kupinu švelnumo momentu pasitikslinti buvo nepatogu, o ryte, kada jis ruošėsi į darbą, kai blaškėsi po namus ieškodamas raktų ir pirštiniu, juo labiau nebuvo kaip stotis jam skersai kelio ir griebti už sagos: „Minutėle, mielasis. Na gi išsiaiškinkime. Tu prisipažinai vakar meilėje ar man tik pasirodė?“
O ją juk jau ne kartą spaudė į kampą: „Na, kaip ten pas jus reikalai? Kada vestuvės nusimato?“ Taip ir norėjosi išrėkti: „Kokios vestuvės, jei aš iki šiol net nežinau, ką man šis žmogus, su kuriuo mes jau keliatą mėnesių gyvename po vienu stogu, jaučia? Kaip man iš viso jį vadinti? Draugu? Partneriu? Meilužiu? Sužadėtiniu? Sutuoktiniu? Kas jis? Kokie jo planai mūsų santykių atžvilgiu? “
Po to dar sykį teko išgirsti tą vos girdimą „Myliu“. Ar vėl pasirodė?
Kaip viena Čechovo herojė vėl ir vėl sėsdavosi su kavalieriumi į roges, kad išgirstų kartu su vėju šiuos žodžius, taip ir Veronika ėmė ieškoti sekso. Ji tempė Donatą į lovą ir vis įsiklausydavo ir įsiklausydavo… Buvo ištarti tie žodžiai ar ne? Taip ar ne? Taip ar ne? Tai savimeilės, garbės, gyvenimo, laimės klausimas, tai labai svarbus klausimas, pats svarbiausias“…
Straipsnio tęsinys čia:
http://www.vijolina.lt/Vestuves-%E2%80%93-kada-reikia-ultimatumo-/menu-id-234.html
Nesibaigiančių meilės prisipažinimų Jums linkintys
„Vestuvių ekspertai“
Vytas Kokšta
www.smagiosvestuves.lt
www.vijolina.lt
