Laisvalaikis

Vaikų psichologija – kaip rasti su jais bendrą kalbą? (I dalis)

Kaip galvojate, kam mes paprastai darome didžiausią įtaką?
Teisingai – tiems, su kuo yra geriausi santykiai. Ne išimtis ir vaikai: kuo geresni mūsų santykiai su vaikais, tuo didesnę įtaką jų gyvenime galime turėti.

Taigi, pabandykime savęs paklausti – ko labiausiai reikia mano vaikui? Ar esame linkę neklaužadą bausti, ar pabandyti jį suprasti?

Ne vieniems jauniems tėvams greičiausiai iki skausmo yra pažįstama situacija, kai jų mažametis užsiožiuoja prekybos centre prie žaislų skyriaus. Jei nereaguojama į jo reikalavimus ir yra bandoma išsivesti nepatenkinus jo norų – kyla isterija, klyksmai, atskirais atvejais netgi spardymasis ar kritimas ant žemės. Niekaip nepavyksta jo įkalbinti nei gražumu nei piktuoju.

Pirma tėvų reakcija paprastai būna impulsyvus noras uždrožti per užpakalį J. Bet, tai ne visada pati geriausia išeitis. Protingiau būtų išlikti ramiems. Pasakyti, kad triukšmaujančių vaikų į parduotuvę vestis negalima, ir parsinešti rėkiantį vaiką namo. Nekreipti dėmesio, jeigu toliau rėks. Galite išeiti į kitą kambarį. O sekantį kartą, prieš susiruošdami į parduotuvę, pasakykite vaikui: „Einu į parduotuvę. Jeigu gerai elgsiesi, gali eiti kartu.” Jeigu ir tada nepavyks ramiai apsipirkti, tuoj pat grįžkite namo. Vaikas supras, kad nuo jo elgesio priklauso, ar galės su tėvais vaikščioti po parduotuves ar ne.

Dažna jaunų tėvų klaida – netinkamas reagavimas į vaiko elgesį.
Na, pavyzdžiui: šeima pietauja lauko kavinėje. Keturmetė dukra ima suptis kėdėje, mama ją sudraudžia. Tačiau netrukus ji vėl supasi, o prie dukros prisijungia ir vyresnis sūnus. Tuomet įsikiša tėtis. Po kurio laiko vaikai vėl ima išdykauti. Tėvas nusuka sūnui ausį, mama suduoda dukrai per užpakalį.

Ir koks tokio elgesio rezultatas? Užuot ramiai tarpusavyje kalbėję ir rinkęsi patiekalus, tėvai netinkamai reagavo į vaikų elgesį: barėsi, grasino, sudavė. Į vaikus buvo nukreiptas visas dėmesys, nes greta sėdintiems žmonėms taip pat buvo įdomu, kas čia vyksta.

Nereikia studijuoti specialių mokslų, kad suprasti, jog šioje iliustracijoje situaciją visiškai valdė vaikai. Didžiausia klaida – reaguoti į tokį elgesį. Jeigu tėvai būtų nekreipę dėmesio, vaikams suptis greitai būtų nusibodę.

Kai norime suprasti, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, pirmiausia ramiai pagalvokime ir pabandykime įsisąmoninti savo emocijas: jeigu jaučiamės susierzinę, vaikas greičiausiai siekia dėmesio. Jeigu pykstame – vaikas, matyt, kovoja dėl valdžios, o jeigu vaiko elgesys Jus skaudina – vadinasi jis siekia keršto. Jeigu jaučiamės bejėgiai – tai pirmas rimtas požymis, jog vaikas yra nuo Jūsų nutolęs…

Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai labai pasistengti suvokti vaiko elgesio priežastis. Jeigu nesuprantame netinkamo vaiko elgesio priežasčių ir audringai reaguojame į jo kaprizus, tai suteikiame vaikui būtent tai, ko jis ir siekia: valdžią bei įnoringumą, leidžiame jam atsidurti dėmesio centre. Tokiu būdu, mes patys nejučia skatiname netinkamą elgesį – kai tik vaikas ko nors užsimano, jis vėl ima blogai elgtis, nes jau žino, kaip galima lengvai pasiekti to, ko nori.

Žinoma, jei tik įmanoma, bausmių ir prievartos reikia stengtis išvengti, nes tai verčia vaikus paklusti aklai. Dar blogiau, kai baudžiama supykus ir praradus savitvardą.

Pasitaiko, jog įsivėlę į nesibaigiantį karą su vaikais, nuleidžiame rankas.
Nors prieš tapdami tėvais, ne vienas tikriausiai esame sau prisiekęs, kad būsime demokratiški, kad kalbėsimės su savo vaikais taip, kad jie mus suprastų.

Laukite tęsinio.

Džiaugsmo akimirkų Jums linkintys
„Vestuvių ekspertai“

Vytas Kokšta
www.vijolina.lt
www.smagiosvestuves.lt

Parašykite komentarą