Laisvalaikis

Rašytoja S. Bernotaitė: „Žmogų baugina tai, kas nežinoma, nematoma, nekontroliuojama“

Įvairios vietos, pastatai, taip pat ir kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis slepia savus šešėlius, baimes bei istorijas. Į jas įsitraukti Kauno apskrities viešoji biblioteka pakvies balandžio 29 d. vakarą įžanginiame Kauno literatūros savaitės renginyje – „Krebždesiai“ performatyvus vyksmas. Jame lankytojai bussupažindinami su mistikos, siaubo archetipų pėdsakais šiuolaikinėje tautosakoje ir kviečiami pasinerti į baimių ir šešėlių pasaulį. „Krebždesiai“ – tai patyrimas, gimęs iš trijų dalių kūrybinio rašymo dirbtuvių „Bibliozauras“ ir jų dalyvių rankraščių. Dalyviams istorijas kurti padėjo rašytoja, publicistė, kūrybos mentorė, studijos „Laisvojo rašymo elementai“ autorė Sandra Bernotaitė. Su ja šiandien ir kalbamės apie mistiką, žmonių baimes ir įspūdžius iš dirbtuvių.

Baimė – jausmas, kuris kyla kaip reakcija į tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Kiekvienam ši emocija pasireiškia skirtingai – vieniems baimė leidžia sukaupti dėmesį ir ieškoti būdų, kaip išvengti grėsmės, kitus sustingdo ir sukausto.

Kas jums yra baimė? Jei baimė būtų žmogaus pavidalo, kaip ji atrodytų, ką mėgtų?

Baimė yra vienas iš mūsų savisaugos įrankių. Genetikos moksle žinomas toks Urbacho-Wiethe’o sutrikimas, kai žmogus išvis neturi baimės jausmo, ir tai nieko gero nežada. Tačiau pati baimė gali kelti baimę, ir man teko ilgokai gilintis į savo psichiką, kol suvokiau, jog turiu būtent tokią bėdą. Sykį medituodama suteikiau baimei pavidalą: mano baimė – labai gražus padaras tamsiai mėlyna oda, juodais sparnais, safyrinėmis akimis. Tai nei vyras, nei moteris. Sėdėjome su baime viena priešais kitą, ir aš jos atsiprašiau, kad taip ilgai neįsiklausiau į tai, ką ji man sako.

Ar galėtumėte susidraugauti su šiuo padaru?

Taip, su savo baime šitaip ir susidraugavau ir kartais vis iššaukiu jos vaizdinį, kad pasikalbėtume apie tai, ko ir kodėl aš bijau, ko verta vengti. Juk tikrai būna pavojų, dėl kurių mane baimė nori perspėti. Kai kurie pavojai kyla iš manęs pačios – tie galbūt daugiausia nerimo ir sukelia, jeigu jų nepastebiu, ignoruoju, bandau juos išstumti, o jie sugrįžta ir smogia iš pasalų. Atliekant tokią meditaciją su savo baime*, galima paklausti jos, ko dabar labiausiai bijau, ir apmąstyti priežastis.

Kaip manote, kodėl žmones taip traukia siaubo literatūra ir siaubo filmai?

Būtent todėl ir traukia, kad tai galimybė padraugauti su savo baimėmis. Siaubo autoriai kuria istorijas, kurios mus nuveda į tamsias vietas, bet ši vaizduotės žaidimo forma yra nepavojinga, be to, kaip taisyklė, kadangi siaubo literatūra priskiriama pramoginei, tų istorijų pabaiga visada būna laiminga: su kai kuriomis aukomis ir nuostoliais, pagrindiniam veikėjui viskas baigiasi gerai. Skaitytojai ar žiūrovai tapatinasi su pagrindiniu veikėju, vadinasi ir jie pajunta, kad viskas gali baigtis gerai, pavojus praeina. Toks pasivažinėjimas emocijų linksmaisiais kalneliais mus jaudina ir tuo pačiu pravėdina galvas – ištraukiame iš psichikos kertelių baimes, jas apžiūrime, ir pasidedame saugiai vidun. Jau neignoruodami jų, gyvename drąsiau.

Šiandienos karo kontekste baimė, atrodo, užima nemažą dalį daugumos žmonių gyvenime. Tačiau šis jausmas yra visiškai kitoks nei žiūrint siaubo filmą ar skaitant Stiveno Kingo romaną. Ar tai lemia realybės faktorius? O galbūt egzistuoja skirtingos baimės rūšys?

Taip, po žodžiu baimė ar net daugiskaita – baimės – slepiasi ir daugiau emocijų. Kadangi mes nesame karo mūšio lauke, greičiausiai turite omenyje ne baimę konkrečiam dalykui, o nerimą dėl to, kad nekontroliuojame situacijos. Jei nerimautume dėl ko nors nerealaus, įsivaizduojamo, iracionalaus galėtume vadinti tai fobija. Deja, karas realiai vyksta labai artimoje mums šalyje, todėl nerimauti yra ko. Mėgstu posakį: drąsūs žmonės irgi bijo. Būtų gerai nepasiduoti baimei ir nerimui. Nepalūžti galima susiradus sau veiklą, radus būdą kaip nors sau ir kitiems padėti. Išsiaiškinti: o ko mes bijome – fizinio skausmo, praradimų, mirties? Gali paaiškėti, kad nerimaujame dėl to, kas mums šią akimirką negresia. Daugiausia kančios sukelia plūduriavimas nemaloniuose praeities atsiminimuose ir mintyse apie galimus ateities scenarijus. Ramina suvokimas, kad yra tik dabar.

Kas gali įkvėpti kurti fantastines ir mistines siaubo istorijas?

Paminėjau mirtį. Siaubo istorijos dažniausiai susijusios su mirties grėsme, todėl visai verta pradėti nuo mirties reiškinio, suteikti tam formą. Rašymo dirbtuvėse, pirmame užsiėmime dalyviams pasiūliau rašyti vaikiškas šiurpes. Papasakojau, kad šiurpės yra vaikų žodinė kūryba, tai trumpos istorijos su aiškia pradžia, viduriu ir pabaiga. Šiurpės būtinai baigiasi blogai, dažniausiai kieno nors mirtimi. Gal suaugusiems keista prisiminti, bet vaikystėje mus visus traukė tokie siaubai, mes kieme net sukurdavome tinkamas pasakojimui aplinkybes: sulįsdavom į tamsią patalpą, vidury saulėtos dienos apsiklodavom striukėmis ir skėčiais, kad būtų kuo šiurpiau. Pasakojimo finalas būdavo klyksmai, kvatojimas ir išsilakstymas! Šiurpių pasakojimų tradicija labai sena – viskas prasidėjo, kai pirmykštėse gentyse po medžioklės buvo susėdama aplink laužą ir pasakojimai vykdavo su šokiais, dainomis, vaidinimais. Žmogų baugina tai, kas nežinoma, nematoma, nekontroliuojama – apie tai reikėdavo išsipasakoti, kad būtų galima su tuo gyventi.

Rašymo dirbtuvėse mokėte kurti siaubo žanro istorijas. Kaip dalyviams sekėsi pažadinti vaizduotę, kas buvo sunkiausia?

Dalyviams nebuvo sunku, nes mano užduotys labai paprastos ir netgi kvailos. Gal sunkiau tiems, kurie nepriėmė to kvailumo ir tikėjosi „kurti rimtai“, o tai neįmanoma. Apskritai, vis pabrėžiu, kad dirbtuvės skiriamos žaidimui, kūrybos įrankių atradimui ir išsibandymui, o ne kūrybai – kuriame tada, kai visi po vieną užsidarome savo rašymo kampeliuose. Rezultatai mus visus nustebino. Paaiškėjo, kad rašyti istorijas apie siaubingus dalykus ir dar su bloga pabaiga, mums puikiai sekasi. Smagiausia būdavo kiekvieno užsiėmimo pabaigoje skaityti tai, ką parašėme. Būdavo ir pasibaisėjimo, aikčiojimų, ir juoko. Normalu, kad daliai žmonių buvo sunkiau rašyti nesąmones ar tą šlamštą pateikti kitiems. Juk mes nuo vaikystės mokomi rodyti savo protingąją, šviesiąją, švariąją pusę, o čia staiga prašoma išdykauti. Tačiau net ir bandymas atleisti savo cenzūros varžtus yra teigiamas postūmis į atsipalaidavimą.

Kokios žmonių baimės ir istorijos atsiskleidė bibliotekoje kurtose istorijose?

Per pirmąjį užsiėmimą radosi štai tokie gražūs košmarai: kvepiantis dėdės iš penkto aukšto šuniškas dirželis, paverčiantis kiemo vaikus šuniukais; keliaujanti nemirtinga senos aristokratės siela, jėga įsiveržusi ir apsigyvenusi mergaitės kūne; lango atspindys, viešbučio svečius per naktį išvarantis iš proto; miego lenktynės – rytą prabus tas, kuris užmigo ne paskutinis; žudikės laikrodžio ciferblato rodyklės (kai nutyla tiksėjimas, kur jos dingsta?); mergaitė, virtusi kruvina knyga, nuo kurios lentynoje laša: tekšt tekšt tekšt; rūsio grandinė it smauglys tykanti grobio, išalkusi gyvos mėsos; liūdesio malūnas, kuris reikalauja aukos, kada kaime gimsta vaikas; veidrodis, pražiojantis juodą savo burną, ryjantis atsistojusius priešais; pavogtos ir iškarpytos suknelės: širdutėm, ruoželiais, kryžiukais… Tikiuosi, tai leidžia pajusti, kokios tai baimės.

Kaunas jau turi savo legendą ir žvėrį, kurį žadinome sausio mėnesį vykusiame „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidaryme. Jei bibliotekoje gyventų mistinis padaras, koks jis būtų?

Manau, kad Kauno mitinio žvėries legenda niekada nebus sukurta, ji visada bus kuriama – tai bendras nesibaigiantis kūrybinis procesas, o ne vieno autoriaus kūrinys. Pravedžiau kelias dešimtis rašymo dirbtuvių Kauno mitinio žvėries tema, ir visada įdomiausia būdavo pamatyti tik žvėries uodegą, pagauti žybtelint jo žvilgsnį, pajusti šešėlį, bet niekada nesutikti jo viso. Tas mistinis padaras labiausiai šiurpina savo buvimu, kai yra nematomas ir nepagaunamas. Tokį jį pajutome ir rašydami bibliotekoje.

* Nuoroda į Youtube kanalą, kur radau minėtą meditaciją: https://youtu.be/36mX2X7-ehM

Primename, kad patikrinti savo baimę ir akies krašteliu žvilgtelėti į bibliotekoje gyvenančias mistines būtybes galėsite jau vėlų balandžio 29 dienos vakarą performatyviame vyksme „Krebždesiai“, kurį įkvėpė kūrybinių dirbtuvių dalyvių rankraščiai. Daugiau informacijos apie renginį: https://bit.ly/3xICA9O

„Krebždesiai“ – vienas iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos projekto „Mistinė pažintis“ renginių. Šis projektas yra Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.

Parengė:

Edita Majauskaitė

Viešųjų ryšių specialistė
Kauno apskrities viešoji biblioteka

(8-37) 32 44 37
e.majauskaite@kvb.lt

Pranešimą paskelbė: Edita Majauskaitė, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Parašykite komentarą