Sveikata

Kunigas R. Taučius: jei tik įmanoma, prisidėkime prie donorystės stebuklo

Šventiniu laikotarpiu visi rūpinamės dovanomis: perkame, pakuojame, dovanojame, gauname. Tačiau yra tokių dovanų, kurios keičia žmonių gyvenimus, kurios nenuperkamos už jokius pinigus, kurias gavę žmonės lieka dėkingi visam gyvenimui. Su broliu pranciškonu, Kretingos parapijos kunigu Rolandu Taučiumi kalbame apie prasmingiausią – donorystės dovaną.

Kunige, kokie Jums buvo šie jau praeinantys metai?

– Šiais metais patyriau daug žmonių gerumo. Turėjau sveikatos problemų ir pajutau didelį žmonių rūpestį ir palaikymą – medikų ir parapijiečių. Tai man liudija, kad yra daug vilties. Pandemija mums atnešė daug iššūkių, bet žmogiškumas išlieka. Dėkoju Dievui už tą gerumą.

Metai nebuvo lengvi, bet džiaugiuosi ir dėkoju tiems žmonėms, kuriuos sutikau, kurie man padėjo, kuriems aš padėjau. Tai priimu kaip dovaną. Kaip gražiai buvęs popiežius Benediktas XVI yra pasakęs: „Caritas in veritate“, išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „Meilė tiesoje“. Žmogus turi dovanoti.

Dovanojimas yra krikščioniškojo gyvenimo pagrindas. Kai dovanoji nesitikėdamas naudos, gauni šimteriopai. Yra labai gražus posakis: kai tu duodi nesitikėdamas, tau Dievas atlygina šimteriopai.

Organų donorystė taip pat yra apie dovanojimą nesitikint atlygio, apie pačių brangiausių dalykų – sveikatos, gyvybės – dovanojimą. Tačiau vis dar yra abejojančių, ar bažnyčia pritaria organų donorystei.

– Bažnyčia visada palaikė organų donorystę. Bažnyčia nuo seno kalba apie dovanojimą, apie pagalbą kitam. Be kito žmogaus buvimo mes negalime egzistuoti. Mes turime stengtis, kad ir kitas žmogus jaustųsi gerai.

Bažnyčia moko visada padėti kitam, nelikti abejingiems. Tai yra būtina, kiekvieno mūsų pareiga prie to prisidėti. Jei kam kyla abejonių, tai pagalvokite apie tai, kiek gyvybių gali išgelbėti vienas organų donoras, kiek daug žmonių jis gali padėti vėl džiaugtis gyvenimu. Tie žmonės niekada nepamirš tokio nepažįstamųjų jiems dovanoto gerumo. Noriu visus padrąsinti, jei tik įmanoma, prisidėkime prie donorystės stebuklo, kurkime stebuklą.

Organų transplantacijos nesu patyręs, tačiau man yra prireikę kitų žmonių paaukoto kraujo. Esu jiems dėkingas, tik jų dėka šiandien aš galiu vaikščioti, džiaugtis ir gyventi.

Donorystė yra neįkainojama dovana. Donorystė dovanoja viltį, o tai yra krikščioniško gyvenimo pagrindas.

Statistika rodo, kad 27 proc. artimųjų Lietuvoje atsisako paaukoti savo šeimos nario organus donorystei. Ką patartumėte dvejojantiems?

– Tokioms šeimoms galėčiau pasakyti: nebijokite. Žinoma, netekties skausmas yra didelis, jis kartais užgožia viską ir trukdo priimti teisingus sprendimus, bet jūs galite išgelbėti kitus žmones, jų gyvenimas prasitęs, o kartu su jais, prasitęs ir jūsų artimojo gyvenimas. Dievas jums išties pagalbos ranką, savo tyliu buvimu jis padės jums išgyventi skausmą.

Šventasis raštas byloja, kad Dievas savo mylimą viengimį sūnų Jėzų paaukojo žmonijai, nebijokime ir mes dovanoti. Įprasminkime savo artimojo netektį ir atmintį gerais darbais. Padovanoti mirusio artimojo organus donorystei yra labai prasminga ir graži dovana. O gavę tą dovaną iš jūsų amžinai nešiosis širdyje šią gražią patirtį ir dėkingumą.

Šiuo metu transplantacijos laukia keli šimtai žmonių. Ko jiems palinkėtumėte?

– Kai suteikiu ligonio sakramentą, visada sakau: Dievas tave myli, savo skausme ir ligoje tu nesi vienas, tyloje šalia tavęs visada yra ir Dievas. Tai yra vilties ženklas. Tikėjimas yra labai svarbu. Kai žmogus yra tikintis, jis kitaip žvelgia į savo ligą, savo kančias. Tikintys žmonės kitaip reaguoja į sunkumus, jie išlaiko vidinę ramybę.

Viena moteris, gyvenusi Alytuje, pakvietė mane suteikti jai ligonio sakramentą. Ji sirgo sunkia liga. Paklausiau jos, kaip ji jaučiasi, o ji ramiai atsakė: „Man svarbiausia, kunige, kad aš susitaikiau su Dievu“. Ji nepyko dėl ją užklupusios ligos, jautėsi pasiruošusi iškeliauti, ji paruošė tam savo vaikus. „Kiek Dievas duoda, tiek aš turiu gyventi. Aš negaliu nebegyventi, aš turiu gyventi tiek, kiek man duota“, – sakė ji.

Norėčiau ligonius padrąsinti gyventi tiek, kiek duota. Gyvenkite, džiaukitės net paskutine akimirka. Gyvenimas yra nuostabus. Net ir skausme galima pamatyti saulės spindulį, išgyventi Dievo artumą, galima džiaugtis savo artimųjų buvimu šalia.

Sakoma, kad kai serga vienas žmogus, serga visa šeima. Kur stiprybės semtis artimuosius slaugantiems šeimos nariams?

– Lankydamas ligonius dažnai pastebiu, kad kartais artimieji daugiau stresuoja nei patys ligoniai. Kartais patys sunkiai sergantys turi guosti ir padėti savo artimiesiems. Taip neturėtų būti. Žinau, kad yra sunku, kad baisu. Bet neužstrikime baimėje. Baimė trukdo sveikti, trukdo gyventi, trukdo džiaugtis. Turime rasti išeitį iš baimės. Tikėjimas gali padėti.

Kur pats sunkiomis akimirkomis ieškote stiprybės?

– Esu labai dėkingas Tėvui Stanislovui už jo ištartus žodžius, kuriuos išgirdau dar būdamas paauglys. „Mielas vaike, tvirtai įsikibki Viešpaties rankų ir jų nepaleiski, pasitikėk“, – per pamokslą mišių metu sakė jis. Jau praėjo dvidešimt metų, bet visuomet, kai man skauda ar liūdna, aš prisimenu šiuos žodžius. Nepaleiskite Dievo rankų, jis nėra abejingas jūsų skausmui. Tai man suteikia stiprybės.

Visiems išgyvenantiems netektį, nežinantiems, ką daryti netekus artimojo, noriu pasakyti: tvirtai įsikibkite Viešpaties rankų, pasitikėkite, darykite stebuklus, dovanokite, jūs neprarasite savo artimojo, jūs kaip tik jį įprasminsite darydami gerus darbus.

Pranešimą paskelbė: Lina Mustafinaitė, Nacionalinis transplantacijos biuras

Parašykite komentarą