Studijos

Dokumentiniame filme apie poetą Tomą Venclovą – dekadentiškas epochos portretas

Lapkričio 29 d. pristatoma dokumentinio filmo „Dekadentas Nr. 2419“ premjera.
Albanų kilmės čekų režisieriaus Saimiro Bajo juostoje apie poetą, vertėją, eseistą,
literatūrologą ir viešąjį intelektualą Tomą Venclovą kuriamas vienos svarbiausių
Lietuvos kultūros asmenybių ir epochos portretas.
„Dekadentas Nr. 2419“ – savitas kelio filmas apie vieną ryškiausių Lietuvos kūrėjų ir
intelektualų, atsidūrusį paradoksalioje situacijoje – T. Venclovos poezija ir viešoji
laikysena visada buvo nutolusi nuo Lietuvoje vyraujančios tradicijos ir tikrovės, tačiau
tuo pat metu darė jai stiprią įtaką. Lietuvių, lenkų ir rusų kultūrų santakoje
susiformavusio poeto asmenybė atskleidžia laikmečio kultūrinį kontekstą, išskirtinių
asmenybių ryšius ir kintančias vietų biografijas. T. Venclova pasirodo kaip rafinuotas
nomadas, Josifo Brodskio žodžiais tariant, lietuvių ar bendražmogiška kalba
registruojantis savo ir aplinkos atmosferines bei dorovines katastrofas.
„Prieš penkiolika metų netikėtai susipažinau su T. Venclova ir jo žmona Tatjana
Milovidova-Venclova Tiranoje, Albanijoje. Mus suvedė mano vaikystė laikų draugas,
vertėjas Rigelsas Halili, ir poetas, vertėjas bei leidėjas Gentianas Cocolis. Jų dėka
2005 m. albanų kalba pasirodė T. Venclovos poezijos knyga „Pašnekesys žiemą“.
Jau pirmą pažinties dieną įsidėmėjau T. Venclovos mintis ir įžvalgas – remdamasis
didžiule asmenine ir kultūrine patirtimi, stebindamas puikiu humoro jausmu, jis
komentavo skirtingas kasdienio gyvenimo situacijas. Vėliau susipažinau ir su jo
kūryba. Kai prieš kelerius metus susitikome Prahoje, galvoje pamažu ėmė suktis
mintis apie dokumentinį filmą.
Mūsų filmo veikėjo gyvenimas, kūryba ir pažiūros artimos kosmopolito laikysenai, bet
jo profesinės veikla – poezija, eseistika, publicistika, vertimai, žmogaus teisių
klausimai – visada buvo skirta Lietuvai. Jis įkūnija patriotizmą, paremtą ne siauru ir
aklu nacionalizmu, o pilietine valia ir atsakomybe bei pagarba skirtingoms etninėms
ir religinėms tradicijoms“, – pasakoja filmo režisierius S. Bajo.
„Renkant medžiagą ir rašant scenarijų, atspirties taškais tapo keli epizodai, nulėmę
pasakojimo kryptį. T. Venclovai artima rusų egzilio poeto Vladislavo Chodasevičiaus
mintis, kad kiekvienas žmogus turi rasti asmeninį mitą ir pagal jį organizuoti savo
gyvenimą. J. Brodskiui buvęs artimas Enėjo, pačiam V. Chodasevičiui Tobijaus, o T.
Venclovai – plačiausiai interpretuojamas, bet sykiu vienas sudėtingiausių Odisėjo
mitas. Filmas prasideda vienu pirmųjų poeto eilėraščių „Axenos pontos“ (1958),
apmąstančiu Odisėjo mitą sovietinėje realybėje, iš kurios pagrindinis veikėjas
negrįžta namo. Mūsų veikėjas grįžta, bet klausimas, ar grįžimas apskritai yra
įmanomas, lieka atviras.
Kitu iškalbingu epizodu tapo T. Venclovos pasakojimas apie amerikiečių studentų
sugalvotą veiksmažodį to venclova, reiškiantį tariamai betikslį vaikštinėjimą

paskendus savo mintyse, atsiribojus nuo aplinkinio pasaulio, bet sykiu besismelkiant
į jo esmę. Mūsų veikėjas keliauja per XX a. istoriją, asmeninę ir epochos biografijas.
Svarbų vaidmenį šiame visą amžių trunkančiame pasivaikščiojime suvaidino
išskirtinių asmenybių draugija, papildanti paties veikėjo pasakojimą ir nukreipianti
įdėmų žvilgsnį į sudėtingus istorinius procesus. Ypatingai džiaugiuosi, kad pavyko
užfiksuoti atkakliai nuošalėje besilaikiusį, o gal nepelnytai į ją nustumtą artimą T.
Venclovos draugą, intelektualųjį savo kartos ekscentriką scenaristą Praną Morkų, su
kuriuo atsisveikinome šį rudenį. Vis dėlto pagrindinis veikėjas šiame pasakojime yra
kalba ir jos poetinis matmuo per svarbiausius T. Venclovos kūrinius bandantis
praskleisti dūmų šydą – nesvarbu, į gyvenimą ar mirtį, kaip pastebėtų semiotikas
Algirdas Julius Greimas“, – pasakoja scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė.
Filme pasirodo T. Venclovos biografijos ir XX a. liudininkai, tampantys
charakteringais filmo veikėjais – scenaristas Pranas Morkus, literatūros vertėja
Marija Čepaitytė, lenkų istorikas, disidentas, vienas iš „Solidarumo“ judėjimo įkūrėjų
Adamas Michnikas, amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, lenkų visuomenės
veikėjas, rašytojas, Paribio fondo Seinuose steigėjas Krzysztofas Czyżewskis, poeto
žmona Tatjana Milovidova-Venclova.
Filmo geografija driekiasi prieškario Klaipėdoje, karo metų Kaune, pokario ir
šiandieniniame Vilniuje, Juodkalnijoje, kurioje poetas vasaromis grįžta prie antikinės
Viduržemio jūros tradicijos, dar ankstyvoje vaikystėje padėjusios pamatus jo
pasaulėvokai ir literatūriniam skoniui, antikinės kultūros ir posovietinės erdvės
kolizijas įkūnijančioje Albanijoje, kurios istorinis pasakojimas veda ryškią paralelę
tarp Lietuvos ir Balkanų regiono politinių įtampų, pagrindiniuose profesoriaus
akademinio gyvenimo uostuose Niu Heivene ir Niujorke.
Viešojoje erdvėje T. Venclovos asmuo iki šiol vertinamas prieštaringai. Sovietiniais
metais jis buvo kritikuojamas tarybų Lietuvos ir išeivijos spaudoje už kosmopolitiškas
ir dekadentiškas pažiūras, nepriklausomoje Lietuvoje – už tabuizuotų ir prieštaringų
istorinių temų – lietuvių ir žydų, lietuvių ir lenkų santykių – aptarimą. Ši paradigma tik
pabrėžia jo svarbą Europos kontekste – jo kritika totalitariniams režimams ir ginamos
žmogaus orumo bei laisvės idėjos atstovauja demokratiniams principams, nuosekliai
įgyvendinamiems įvairiapusėje intelektualinėje veikloje.
Filmą kūrė scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė, režisierius Saimiras Bajo,
kompozitorius Mindaugas Urbaitis, montažo režisierius Eimantas Belickas,
operatoriai Andrius Seliuta ir Audrius Zelenius, konsultantas Nerijus Milerius, garso
režisierius Sigitas Motoras, prodiuserė Teresa Rožanovska.
Saimiras Bajo yra albanų kilmės čekų scenaristas ir režisierius, dėstantis
dokumentinio ir vaidybinio kino režisūrą prestižinėje Kino ir televizijos akademijoje
FAMU, Prahos kino mokykloje, Prahos kolegijoje ir Kino akademijoje FAMO, kino
gamybos kompanijos BAJO FILMS įkūrėjas ir prodiuseris.
Lina Žukauskaitė yra kultūros žurnalistė ir redaktorė, scenaristė, Europos šalių kino
forumo „Scanorama“ komunikacijos vadovė.
Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos radijas ir televizija. Filmo
gamybą vykdė VšĮ „Ketvirta versija“.

Pranešimą paskelbė: Teresa Rožanovska, KETVIRTA VERSIJA

Studijos

Dokumentiniame filme apie poetą Tomą Venclovą – dekadentiškas epochos portretas

Lapkričio 29 d. pristatoma dokumentinio filmo „Dekadentas Nr. 2419“ premjera.
Albanų kilmės čekų režisieriaus Saimiro Bajo juostoje apie poetą, vertėją, eseistą,
literatūrologą ir viešąjį intelektualą Tomą Venclovą kuriamas vienos svarbiausių
Lietuvos kultūros asmenybių ir epochos portretas.
„Dekadentas Nr. 2419“ – savitas kelio filmas apie vieną ryškiausių Lietuvos kūrėjų ir
intelektualų, atsidūrusį paradoksalioje situacijoje – T. Venclovos poezija ir viešoji
laikysena visada buvo nutolusi nuo Lietuvoje vyraujančios tradicijos ir tikrovės, tačiau
tuo pat metu darė jai stiprią įtaką. Lietuvių, lenkų ir rusų kultūrų santakoje
susiformavusio poeto asmenybė atskleidžia laikmečio kultūrinį kontekstą, išskirtinių
asmenybių ryšius ir kintančias vietų biografijas. T. Venclova pasirodo kaip rafinuotas
nomadas, Josifo Brodskio žodžiais tariant, lietuvių ar bendražmogiška kalba
registruojantis savo ir aplinkos atmosferines bei dorovines katastrofas.
„Prieš penkiolika metų netikėtai susipažinau su T. Venclova ir jo žmona Tatjana
Milovidova-Venclova Tiranoje, Albanijoje. Mus suvedė mano vaikystė laikų draugas,
vertėjas Rigelsas Halili, ir poetas, vertėjas bei leidėjas Gentianas Cocolis. Jų dėka
2005 m. albanų kalba pasirodė T. Venclovos poezijos knyga „Pašnekesys žiemą“.
Jau pirmą pažinties dieną įsidėmėjau T. Venclovos mintis ir įžvalgas – remdamasis
didžiule asmenine ir kultūrine patirtimi, stebindamas puikiu humoro jausmu, jis
komentavo skirtingas kasdienio gyvenimo situacijas. Vėliau susipažinau ir su jo
kūryba. Kai prieš kelerius metus susitikome Prahoje, galvoje pamažu ėmė suktis
mintis apie dokumentinį filmą.
Mūsų filmo veikėjo gyvenimas, kūryba ir pažiūros artimos kosmopolito laikysenai, bet
jo profesinės veikla – poezija, eseistika, publicistika, vertimai, žmogaus teisių
klausimai – visada buvo skirta Lietuvai. Jis įkūnija patriotizmą, paremtą ne siauru ir
aklu nacionalizmu, o pilietine valia ir atsakomybe bei pagarba skirtingoms etninėms
ir religinėms tradicijoms“, – pasakoja filmo režisierius S. Bajo.
„Renkant medžiagą ir rašant scenarijų, atspirties taškais tapo keli epizodai, nulėmę
pasakojimo kryptį. T. Venclovai artima rusų egzilio poeto Vladislavo Chodasevičiaus
mintis, kad kiekvienas žmogus turi rasti asmeninį mitą ir pagal jį organizuoti savo
gyvenimą. J. Brodskiui buvęs artimas Enėjo, pačiam V. Chodasevičiui Tobijaus, o T.
Venclovai – plačiausiai interpretuojamas, bet sykiu vienas sudėtingiausių Odisėjo
mitas. Filmas prasideda vienu pirmųjų poeto eilėraščių „Axenos pontos“ (1958),
apmąstančiu Odisėjo mitą sovietinėje realybėje, iš kurios pagrindinis veikėjas
negrįžta namo. Mūsų veikėjas grįžta, bet klausimas, ar grįžimas apskritai yra
įmanomas, lieka atviras.
Kitu iškalbingu epizodu tapo T. Venclovos pasakojimas apie amerikiečių studentų
sugalvotą veiksmažodį to venclova, reiškiantį tariamai betikslį vaikštinėjimą

paskendus savo mintyse, atsiribojus nuo aplinkinio pasaulio, bet sykiu besismelkiant
į jo esmę. Mūsų veikėjas keliauja per XX a. istoriją, asmeninę ir epochos biografijas.
Svarbų vaidmenį šiame visą amžių trunkančiame pasivaikščiojime suvaidino
išskirtinių asmenybių draugija, papildanti paties veikėjo pasakojimą ir nukreipianti
įdėmų žvilgsnį į sudėtingus istorinius procesus. Ypatingai džiaugiuosi, kad pavyko
užfiksuoti atkakliai nuošalėje besilaikiusį, o gal nepelnytai į ją nustumtą artimą T.
Venclovos draugą, intelektualųjį savo kartos ekscentriką scenaristą Praną Morkų, su
kuriuo atsisveikinome šį rudenį. Vis dėlto pagrindinis veikėjas šiame pasakojime yra
kalba ir jos poetinis matmuo per svarbiausius T. Venclovos kūrinius bandantis
praskleisti dūmų šydą – nesvarbu, į gyvenimą ar mirtį, kaip pastebėtų semiotikas
Algirdas Julius Greimas“, – pasakoja scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė.
Filme pasirodo T. Venclovos biografijos ir XX a. liudininkai, tampantys
charakteringais filmo veikėjais – scenaristas Pranas Morkus, literatūros vertėja
Marija Čepaitytė, lenkų istorikas, disidentas, vienas iš „Solidarumo“ judėjimo įkūrėjų
Adamas Michnikas, amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, lenkų visuomenės
veikėjas, rašytojas, Paribio fondo Seinuose steigėjas Krzysztofas Czyżewskis, poeto
žmona Tatjana Milovidova-Venclova.
Filmo geografija driekiasi prieškario Klaipėdoje, karo metų Kaune, pokario ir
šiandieniniame Vilniuje, Juodkalnijoje, kurioje poetas vasaromis grįžta prie antikinės
Viduržemio jūros tradicijos, dar ankstyvoje vaikystėje padėjusios pamatus jo
pasaulėvokai ir literatūriniam skoniui, antikinės kultūros ir posovietinės erdvės
kolizijas įkūnijančioje Albanijoje, kurios istorinis pasakojimas veda ryškią paralelę
tarp Lietuvos ir Balkanų regiono politinių įtampų, pagrindiniuose profesoriaus
akademinio gyvenimo uostuose Niu Heivene ir Niujorke.
Viešojoje erdvėje T. Venclovos asmuo iki šiol vertinamas prieštaringai. Sovietiniais
metais jis buvo kritikuojamas tarybų Lietuvos ir išeivijos spaudoje už kosmopolitiškas
ir dekadentiškas pažiūras, nepriklausomoje Lietuvoje – už tabuizuotų ir prieštaringų
istorinių temų – lietuvių ir žydų, lietuvių ir lenkų santykių – aptarimą. Ši paradigma tik
pabrėžia jo svarbą Europos kontekste – jo kritika totalitariniams režimams ir ginamos
žmogaus orumo bei laisvės idėjos atstovauja demokratiniams principams, nuosekliai
įgyvendinamiems įvairiapusėje intelektualinėje veikloje.
Filmą kūrė scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė, režisierius Saimiras Bajo,
kompozitorius Mindaugas Urbaitis, montažo režisierius Eimantas Belickas,
operatoriai Andrius Seliuta ir Audrius Zelenius, konsultantas Nerijus Milerius, garso
režisierius Sigitas Motoras, prodiuserė Teresa Rožanovska.
Saimiras Bajo yra albanų kilmės čekų scenaristas ir režisierius, dėstantis
dokumentinio ir vaidybinio kino režisūrą prestižinėje Kino ir televizijos akademijoje
FAMU, Prahos kino mokykloje, Prahos kolegijoje ir Kino akademijoje FAMO, kino
gamybos kompanijos BAJO FILMS įkūrėjas ir prodiuseris.
Lina Žukauskaitė yra kultūros žurnalistė ir redaktorė, scenaristė, Europos šalių kino
forumo „Scanorama“ komunikacijos vadovė.
Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos radijas ir televizija. Filmo
gamybą vykdė VšĮ „Ketvirta versija“.

Pranešimą paskelbė: Teresa Rožanovska, KETVIRTA VERSIJA

Studijos

Dokumentiniame filme apie poetą Tomą Venclovą – dekadentiškas epochos portretas

Lapkričio 29 d. pristatoma dokumentinio filmo „Dekadentas Nr. 2419“ premjera.
Albanų kilmės čekų režisieriaus Saimiro Bajo juostoje apie poetą, vertėją, eseistą,
literatūrologą ir viešąjį intelektualą Tomą Venclovą kuriamas vienos svarbiausių
Lietuvos kultūros asmenybių ir epochos portretas.
„Dekadentas Nr. 2419“ – savitas kelio filmas apie vieną ryškiausių Lietuvos kūrėjų ir
intelektualų, atsidūrusį paradoksalioje situacijoje – T. Venclovos poezija ir viešoji
laikysena visada buvo nutolusi nuo Lietuvoje vyraujančios tradicijos ir tikrovės, tačiau
tuo pat metu darė jai stiprią įtaką. Lietuvių, lenkų ir rusų kultūrų santakoje
susiformavusio poeto asmenybė atskleidžia laikmečio kultūrinį kontekstą, išskirtinių
asmenybių ryšius ir kintančias vietų biografijas. T. Venclova pasirodo kaip rafinuotas
nomadas, Josifo Brodskio žodžiais tariant, lietuvių ar bendražmogiška kalba
registruojantis savo ir aplinkos atmosferines bei dorovines katastrofas.
„Prieš penkiolika metų netikėtai susipažinau su T. Venclova ir jo žmona Tatjana
Milovidova-Venclova Tiranoje, Albanijoje. Mus suvedė mano vaikystė laikų draugas,
vertėjas Rigelsas Halili, ir poetas, vertėjas bei leidėjas Gentianas Cocolis. Jų dėka
2005 m. albanų kalba pasirodė T. Venclovos poezijos knyga „Pašnekesys žiemą“.
Jau pirmą pažinties dieną įsidėmėjau T. Venclovos mintis ir įžvalgas – remdamasis
didžiule asmenine ir kultūrine patirtimi, stebindamas puikiu humoro jausmu, jis
komentavo skirtingas kasdienio gyvenimo situacijas. Vėliau susipažinau ir su jo
kūryba. Kai prieš kelerius metus susitikome Prahoje, galvoje pamažu ėmė suktis
mintis apie dokumentinį filmą.
Mūsų filmo veikėjo gyvenimas, kūryba ir pažiūros artimos kosmopolito laikysenai, bet
jo profesinės veikla – poezija, eseistika, publicistika, vertimai, žmogaus teisių
klausimai – visada buvo skirta Lietuvai. Jis įkūnija patriotizmą, paremtą ne siauru ir
aklu nacionalizmu, o pilietine valia ir atsakomybe bei pagarba skirtingoms etninėms
ir religinėms tradicijoms“, – pasakoja filmo režisierius S. Bajo.
„Renkant medžiagą ir rašant scenarijų, atspirties taškais tapo keli epizodai, nulėmę
pasakojimo kryptį. T. Venclovai artima rusų egzilio poeto Vladislavo Chodasevičiaus
mintis, kad kiekvienas žmogus turi rasti asmeninį mitą ir pagal jį organizuoti savo
gyvenimą. J. Brodskiui buvęs artimas Enėjo, pačiam V. Chodasevičiui Tobijaus, o T.
Venclovai – plačiausiai interpretuojamas, bet sykiu vienas sudėtingiausių Odisėjo
mitas. Filmas prasideda vienu pirmųjų poeto eilėraščių „Axenos pontos“ (1958),
apmąstančiu Odisėjo mitą sovietinėje realybėje, iš kurios pagrindinis veikėjas
negrįžta namo. Mūsų veikėjas grįžta, bet klausimas, ar grįžimas apskritai yra
įmanomas, lieka atviras.
Kitu iškalbingu epizodu tapo T. Venclovos pasakojimas apie amerikiečių studentų
sugalvotą veiksmažodį to venclova, reiškiantį tariamai betikslį vaikštinėjimą

paskendus savo mintyse, atsiribojus nuo aplinkinio pasaulio, bet sykiu besismelkiant
į jo esmę. Mūsų veikėjas keliauja per XX a. istoriją, asmeninę ir epochos biografijas.
Svarbų vaidmenį šiame visą amžių trunkančiame pasivaikščiojime suvaidino
išskirtinių asmenybių draugija, papildanti paties veikėjo pasakojimą ir nukreipianti
įdėmų žvilgsnį į sudėtingus istorinius procesus. Ypatingai džiaugiuosi, kad pavyko
užfiksuoti atkakliai nuošalėje besilaikiusį, o gal nepelnytai į ją nustumtą artimą T.
Venclovos draugą, intelektualųjį savo kartos ekscentriką scenaristą Praną Morkų, su
kuriuo atsisveikinome šį rudenį. Vis dėlto pagrindinis veikėjas šiame pasakojime yra
kalba ir jos poetinis matmuo per svarbiausius T. Venclovos kūrinius bandantis
praskleisti dūmų šydą – nesvarbu, į gyvenimą ar mirtį, kaip pastebėtų semiotikas
Algirdas Julius Greimas“, – pasakoja scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė.
Filme pasirodo T. Venclovos biografijos ir XX a. liudininkai, tampantys
charakteringais filmo veikėjais – scenaristas Pranas Morkus, literatūros vertėja
Marija Čepaitytė, lenkų istorikas, disidentas, vienas iš „Solidarumo“ judėjimo įkūrėjų
Adamas Michnikas, amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, lenkų visuomenės
veikėjas, rašytojas, Paribio fondo Seinuose steigėjas Krzysztofas Czyżewskis, poeto
žmona Tatjana Milovidova-Venclova.
Filmo geografija driekiasi prieškario Klaipėdoje, karo metų Kaune, pokario ir
šiandieniniame Vilniuje, Juodkalnijoje, kurioje poetas vasaromis grįžta prie antikinės
Viduržemio jūros tradicijos, dar ankstyvoje vaikystėje padėjusios pamatus jo
pasaulėvokai ir literatūriniam skoniui, antikinės kultūros ir posovietinės erdvės
kolizijas įkūnijančioje Albanijoje, kurios istorinis pasakojimas veda ryškią paralelę
tarp Lietuvos ir Balkanų regiono politinių įtampų, pagrindiniuose profesoriaus
akademinio gyvenimo uostuose Niu Heivene ir Niujorke.
Viešojoje erdvėje T. Venclovos asmuo iki šiol vertinamas prieštaringai. Sovietiniais
metais jis buvo kritikuojamas tarybų Lietuvos ir išeivijos spaudoje už kosmopolitiškas
ir dekadentiškas pažiūras, nepriklausomoje Lietuvoje – už tabuizuotų ir prieštaringų
istorinių temų – lietuvių ir žydų, lietuvių ir lenkų santykių – aptarimą. Ši paradigma tik
pabrėžia jo svarbą Europos kontekste – jo kritika totalitariniams režimams ir ginamos
žmogaus orumo bei laisvės idėjos atstovauja demokratiniams principams, nuosekliai
įgyvendinamiems įvairiapusėje intelektualinėje veikloje.
Filmą kūrė scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė, režisierius Saimiras Bajo,
kompozitorius Mindaugas Urbaitis, montažo režisierius Eimantas Belickas,
operatoriai Andrius Seliuta ir Audrius Zelenius, konsultantas Nerijus Milerius, garso
režisierius Sigitas Motoras, prodiuserė Teresa Rožanovska.
Saimiras Bajo yra albanų kilmės čekų scenaristas ir režisierius, dėstantis
dokumentinio ir vaidybinio kino režisūrą prestižinėje Kino ir televizijos akademijoje
FAMU, Prahos kino mokykloje, Prahos kolegijoje ir Kino akademijoje FAMO, kino
gamybos kompanijos BAJO FILMS įkūrėjas ir prodiuseris.
Lina Žukauskaitė yra kultūros žurnalistė ir redaktorė, scenaristė, Europos šalių kino
forumo „Scanorama“ komunikacijos vadovė.
Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos radijas ir televizija. Filmo
gamybą vykdė VšĮ „Ketvirta versija“.

Pranešimą paskelbė: Teresa Rožanovska, KETVIRTA VERSIJA

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą