Sveikata

Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja: „Esu laiminga, galėdama padėti ne vienai, bet dviem gyvybėms“

Močiutės paskatinta rinktis akušerės profesiją Lina Narukienė taip ir padarė – įstojo į Anuometinę Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą ir įgijo akušerės specialybę. Tačiau dirbti akušere taip ir neteko, o gimdymus teko tik stebėti praktikos metu. Gyvenimas profesinį kelią kiek pakoregavo: Lina tapo Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja ir tuo džiaugiasi. Per 28-erius darbo metus didžiulis progresas įvyko medicinoje, tad jos kasdienybė – nuolatinės naujovės, tobulėjimas ir vis nauji žmonės, kuriuos anesteziste vadinama slaugytoja sutinka ir palydi raminančia šypsena ir geru žodžiu.
Profesija – pagal poreikį
Nuo pat vaikystės Lina svajojo užaugusi būti medicinos seserimi. Ir nekeista, nes augti Piktuižių kaime (Šiaulių raj.) teko ekonomistės ir veterinarijos gydytojo šeimoje. Tėtis dažnai namie turėdavo įvairių medicinos priemonių, švirkštų, tad Linutė nuolat gydė ne tik lėles, bet ir kitus žaislus. Vaikystėje Lina dažnai bendraudavo ir su seneliais, tad močiutė, matydama anūkės meilę medicinai, pasiūlė jai rinktis akušerės profesiją. „Ji sakė, kad darbas bus švarus, graži profesija, lėliukai kasdien džiugins“, – prisimena Lina močiutės žodžius, lėmusius jos pasirinkimą.
Baigusi Šakynos vidurinę mokyklą Lina įstojo į anuometinę Šiaulių Aukštesniąją medicinos mokyklą ir priešpaskutinėje akušerių laidoje įgijo akušerės diplomą. Praktiką teko atlikti Šiaulių ligoninės Senuosiuose gimdymo namuose. Lina tada dar nežinojo, kad šio darbo dirbti taip ir neteks.
Buvo 1991 metai – pirmieji metai, kai mokyklos nebedalino paskyrimų, patiems absolventams reikėjo ieškotis darbo. Baigusi medicinos mokyklą Lina nebeturėjo tėvų, tad norėjo gyventi šalia senelių, o tam reikėjo likti Šiauliuose. Praktiką teko atlikti dar Senuosiuose gimdymo namuose, tad Lina ir atėjusi čia darbo ieškoti. Vyriausioji slaugytoja Černeckienė, palikusi kuo puikiausius prisiminimus, jau keturias akušeres buvo priėmusi į Akušerijos skyrių, ir vietų nebebuvo.
Jaunai medikei pasiūlė darbintis Senųjų gimdymo namų Operacinės intensyviosios terapijos skyriuje, nes nubudimo palatose trūko slaugytojos. Ir Lina sutiko, nes rinktis nebuvo iš ko.
Savęs paieškos
Anuomet būdavo tokia praktika: operacinėje dirbančios slaugytojos pagal poreikį būdavo įdarbinamos arba anesteziste, arba instrumentatore. Tad ir Lina išmėgino abi profesijas. Iš pradžių dirbo anestezijos-intensyviosios terapijos slaugytoja, vėliau teko mokytis ir operacinės slaugytojos instrumentatorės darbo subtilybių. Bet šis darbas netraukė, nes, Linos manymu, labai atitolęs nuo pačios medicinos, nuo medikamentų, pacientų. „Net ir gydytojai anesteziologai pradėjo sakyti, kad netinka man būti instrumentatore, turiu būti anesteziste“, – prisimena Lina Narukienė metus, kai atrodė, kad ne ji, bet pats likimas sprendžia kur jai geriausia.
Pradžioje pakako pačių medikių pasiskirstymo – kuri slaugytoja nori anesteziste dirbti, kuri instrumentatore, ta ir dirba ir mokosi iš vyresniųjų kolegių. Vėliau jau teko lankyti kursus ir mokytis ne tik praktikos, bet ir teorijos. Anestezistėms kursai vykdavo Šiauliuose, kur Lina išsilaikė egzaminus, patvirtinančius, kad gali dirbti šį darbą.
Kaip tik tuo metu įvyko darbuotojų kaita ir liko laisva vieta jai.
Akušerijos skyriuje – moterys po cezario pjūvio operacijos. Anuomet nubudimo palatoje po cezario pjūvio gimdyvės buvo laikomos visą parą, dabar į skyrių parvežamos po keturių valandų. Būdavo sudėtingų situacijų, priklausė net ir nuo sezono. Net nėščiųjų profilaktika, pamena slaugytoja, buvo žemesnio lygio, tad moteris dažniau vargino preaklamsija, aklamsija, daugiau ir kraujavimų. Būdavo normalu atlikti cezario pjūvį vien dėl to, kad aukštas gimdyvės kraujospūdis ir tokios gimdyvės stebėjimo palatoje pragulėdavo tris paras. Ypač pavasaris ir ruduo būdavo sunkus metas gimdyvėms. „Vėliau šių patologijų labai sumažėjo, nes prevencija, nėščiųjų stebėjimas pasikeitė: atsirado daugiau tyrimų, tad problemų, kurios anuomet buvo įprastos, šiandien iškyla labai retai“, – dalinasi patirtimi slaugytoja Lina Narukienė.
Nelikus galimybės dirbti akušere, ir gimdymuose Linai dalyvauti neteko. Tik praktikos metu stebėjo gimdančias moteris. Gimdyklos vaizdas akyse tebėra iki šiol. Tada gimdykloje buvo du šalia vienas kito gimdymo stalai, ant kurių vienu metu gimdė dvi moterys. „Viena pagimdo trijų kilogramų vaikutį, džiaugiamės, kad nedidukas. Kita – keturių ir daugiau sveriantį, džiaugiamės, kad didelis, nors akys pilnos baimės“, – prisimena Lina seniai patirtus įspūdžius.
Dabar tik cezario pjūvio metu tenka matyti gimstantį naujagimį. Tai, žinoma, ne tas pats, kaip natūralus gimdymas, ir padėti gimdyvėms anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojai netenka.
Kvalifikacija augo
Dar Linai Narukienei dirbant Senuosiuose gimdymo namuose,1992 metais, prasidėjo medikų licencijavimas, ir reikėjo kelti kvalifikaciją, norint įgyti licenciją. Tam, kad gautų anestezijos-intensyviosios terapijos slaugytojos licenciją, reikėjo pusę metų mokytis kursuose, išsilaikyti egzaminus ir tik tuomet Lina oficialiai slaugytojos profesiją iškeitė į anestezijos intensyviosios terapijos slaugytojos licenciją.
Anestezijos- intensyviosios terapijos slaugytojos pagrindinis darbas – parengimas pacientės anestezijai: kateterio įvedimas, madikamentų ir darbo vietos paruošimas. „Pritraukiame švirkštus vaistų, paruošiame intubacijai reikalingas priemones“, – pasakoja Lina savo veiklą operacinėje, bet viską išpasakoti sunku, nes kas kartą darbas skiriasi. Priklauso nuo to, kokia anestezija bus taikoma: spinalinė nejautra, epidūrinė nejautra ar bendroji anestezija, žmonėse vadinama narkoze.
Visos operacijos metu anestezistė atestuoja gydytojai anesteziologei, atlieka monitoringą.
Kai pacientė užmiega, anestezijos-intensyviosios terapijos slaugytoja negali atsipalaiduoti visos operacijos metu. Ji stebi pacientę, kad ji ramiai miegotų, kad nejaustų skausmo. Jeigu baigiasi nejautra, toliau negali dirbti chirurgai, nes tai yra komandinis darbas. Kai pradeda atsibudinėti, toliau leidžiami migdomieji. „Mūsų pareiga stebėti monitorius, sekti kraujospūdį. Aparatas parodo, ar pacientas pradeda busti, ar pradeda kvėpuoti“, – sudėtingą kasdienį darbą apibūdina Lina, kaip ir kitos kolegės, neliekanti viena operacinėje. Gydytojas anesteziologas taip pat stebi pacientės būklę. Nuolat prisimindama savo darbo pradžią ir lygindama ją su šiandiena, slaugytoja gali tik pasidžiaugti, nes pokyčiai labai dideli. Vien medicinos įranga labai keitėsi, yra daug tobulesnė. Anksčiau nebuvo net kraujospūdžio aparato, buvo laikas, kai nebuvo ir monitoriaus, vienkartinių priemonių: pirštinių, švirkštų. Nepasimiršta laikas, kai teko vaistus leisti su stikliniais švirkštais metalinėmis storomis adatomis, kuriuos sterilizuodavo. Medicinoje vyko labai didelis progresas, ypač akušerijoje, kur labai daug ekstremalių situacijų. „Bet mums tai patinka, mus iššūkiai „veža“, nes didelis džiaugsmas, kai pavyksta padėti ir išgelbėti vienu metu ne vieną, bet dvi gyvybes“, – neabejodama savo pašaukimu kalba anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja L. Narukienė.
Tenka eiti ir į gimdymo palatą. Bet tik tada, kai gimdyvė prašo, kad jai būtų taikoma epidūrinė nejautra. Anestezijos slaugytoja kartu su gydytoja anesteziologe eina į gimdymo palatą ir paruošia reikiamas priemones epidūrinei nejautrai atlikti. Pirmosioms gimdyvėms epidūrinė nejautra buvo atlikta 1997 metais. Moterys pradžioje nepatikliai žiūrėjo į šią paslaugą, vėliau nuomonės keitėsi. Keitėsi ir gimdyvių, kurioms atliekamas cezario pjūvis, nejautra. Pradžioje gimdyvės būdavo intubuojamos ir taikoma narkozė. Vėliau pradėta taikyti spinalinė nejautra, kai gimdyvė nuskausminama iki pusės nugaros. Šis metodas daug patogesnis gimdyvei, nes ji gali bendrauti su personalu, o svarbiausia – pamatyti vos gimusį kūdikį. Anksčiau, kai gimdyvė nubusdavo po pilnos anestezijos, pirmas klausimas būdavo: „Kaip mano vaikas?“ O jis jau būdavo išneštas į Naujagimių skyrių. Ir pats nubudimas būdavo sunkesnis ir skaudesnis. Dabar, kai gimdyvė iki pusės nuskausminama keturioms valandoms, jokio skausmo nebejaučia.
Vaikų anestezija skiriasi
Nuo 1994-ųjų metų prasidėjusi 28-erius metus trunkanti slaugytojos Linos Narukienės darbo biografija išties įvairi. Pradžioje dirbta Senuosiuose gimdymo namuose, vėliau- Akušerijos-ginekologijos klinikoje. Nuo 2009-ųjų iki šiol – Moters ir vaiko klinikoje.
Iš Akušerijos-ginekologijos klinikos persikėlus į Moters ir vaiko kliniką, laukė dar naujų iššūkių. Po tuo pačiu stogu įsikūrus Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centrui bei Vaikų ligų skyriui ir pradėjus operuoti vaikus, prisidėjo dar viena naujovė – vaikų anestezijos, kurios taip pat labai skiriasi nuo nėščiosioms ir gimdyvėms taikomų nuskausminimų.
Pradžioje būdavo daugiau vaikų operacijų nei šiuo metu, nes ir pacientų klinikoje būdavo daugiau. Demografija išties labai keičiasi. Operacijų skaičių įtakoja ir sezoniškumas: vasarą, kai daugiau vaikų traumų, taip pat dažniau tenka eiti į operacinę, kur operuojamas vaikas.
Nelengvi Linai buvo pirmieji kartai operacinėje, kai operuojamas vaikas. Pirmiausia reikėjo įveikti psichologinį krūvį, nes vaiko labai gaila. Anestezistėms tenka leisti vaistus į venas, o mažam vaikui durti adatą daug sunkiau. Dėkinga tik situacija, kad vaikas, atvežtas į operacinę, pirmiausia užmigdomas, ir tik tada jungiami kateteriai. Aišku – vaikas vaikui nelygu. Vieni vaikai yra iki penkerių metų – vienokia su jais patirtis, ir visai kitoks darbas ir savijauta, kai operuojamas paauglys.
Skiriasi ne tik metodika, kitoks ir deguonies įsotinimas, kitokie vaistų kiekiai. Be to užmigdytus vaikus reikia įdėmiau stebėti. Tad teko ir pasimokyti papildomai. Pradžioje vyko susitikimai su anestezistais, kurie anksčiau dirbo vaikų operacinėse, jie ir perdavė teorines žinias ir praktinius įgūdžius, kurie pamažu tapo įprasta kasdiene, tačiau labai jaudinančia ir miela darbo patirtimi.
„Esu laiminga, nes, žinau, kad tai – mano darbas, Nežinau kaip būtų, jei dirbčiau skyriuje – negaliu pasakyti. Dirbdama operacinėje suprantu, kad tai – mano vieta, man tai patinka“, – įsitikinusi anestezistė L. Narukienė, ne tik vaistais raminanti operacijai rengiamus pacientus. Tenka dirbti ir psichologinį darbą, nes ir moterys, ir vaikai į operacinę atvyksta pilnomis akimis baimės ir nerimo. Tenka ir nuraminti, ir paguosti, ir patikinti, kad viskas bus gerai.
Nuotr.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojai Linai Narukienei per 28-erius darbo ligoninėje metus teko daug patirti, išmokti ir sužinoti.(Zitos KATKIENĖS nuotr.)

Pranešimą paskelbė: Zita Katkienė, Respublikinė Šiaulių ligoninė, VšĮ

Parašykite komentarą